Penkiolika metų slėpiau kojas. Vasarą – uždaros basutės. Paplūdimyje – kojinės „nuo saulės”. Baseine – niekada. Mano didžiojo piršto nagas buvo geltonas, sutirštėjęs ir trupantis. Gėda buvo tokia, kad net gydytojui nedrįsau parodyti.
Bandžiau viską: kremus iš vaistinės, lako tipo priemones, net vieną receptinį vaistą, kuris taip sukėlė pykinimą, kad nustojau gerti po savaitės. Niekas neveikė ilgam.
Kol vieną vasarą kaimynė pamatė, kaip venku nusiauti prie jos baseino.
„Parodyk”, – pasakė ji. Parodžiau. Ji tik linktelėjo: „Aš turėjau blogiau. Ateik rytoj vakare – parodysiu, ką dariau.”
Obuolių actas: senas būdas, kuris vis dar veikia
Kitą vakarą ji padėjo ant stalo butelį obuolių acto, marlės gabalėlį ir pleistrą.
„Nieko sudėtingo”, – pasakė ji. „Bet turi būti kantri. Tai ne vaistas per naktį.”
Jos sistema buvo tokia: sudrėkinti marlę actu, uždėti ant pažeisto nago, pritvirtinti pleistru ir palikti per naktį. Kasdien. Keletą savaičių.
„Actas kuria rūgščią aplinką”, – paaiškino ji. „Grybelis jos nemėgsta. Jis negali augti, kai pH žemas.”
Mokslas tai patvirtina: acto rūgštis turi antimikrobinių savybių ir gali slopinti kai kurių grybų augimą. Bet – ir tai svarbu – tai ne stebuklinga priemonė.
Kaip aš tai dariau
Pirmą vakarą padariau viską kaip kaimynė sakė.
Paruošimas: Nuploviau kojas šiltu vandeniu, gerai nusausinu, ypač tarp pirštų.
Kompreso uždėjimas: Mažą marlės gabalėlį sudrėkinau actu, uždėjau ant nago, pritvirtinau pleistru. Užmoviau medvilninę kojinę, kad nepajudėtų.
Laikas: Palikau per naktį – maždaug 8 valandas.
Rytas: Nuėmiau, nuploviau koją, gerai nusausinau.
Pirmas dvi savaites – nieko matomo. Nagą atrodė toks pat bjaurus. Bet kaimynė perspėjo: „Nepasiduok. Nagas auga lėtai. Rezultatą pamatysi po mėnesio ar dviejų.”
Kas atsitiko po šešių savaičių
Po keturių savaičių pastebėjau pirmą pokytį: nago pagrindas, ten kur auga naujas nagas, atrodė šiek tiek švaresnis. Mažiau geltonas.
Po šešių savaičių skirtumas buvo aiškus. Naujai auganti nago dalis buvo beveik normalios spalvos. Sena, pažeista dalis vis dar buvo bjauri, bet ji pamažu „išaugo” – aš ją kirpdavau.
Po trijų mėnesių – pusė nago buvo sveika. Po šešių – beveik visas.
Ar tai buvo tik actas? Nežinau tiksliai. Tuo pačiu metu pakeičiau ir kitus dalykus.
Higienos taisyklės, be kurių niekas neveiks
Kaimynė pabrėžė: actas – tik dalis. Be tinkamos higienos jis nepadės.
Sausos kojos. Po kiekvieno plovimo – kruopščiai nusausinti, ypač tarp pirštų. Drėgmė – grybelio draugas.
Kvėpuojančios kojinės. Medvilninės arba specialios sportinės. Jokių sintetinių, kurios kaupia prakaitą.
Batų keitimas. Niekada nedėvėjau tų pačių batų dvi dienas iš eilės. Leidau jiems išdžiūti.
Dezinfekcija. Batus purškiau dezinfekciniu skysčiu. Kojines ploviau karštame vandenyje.
Nagų priežiūra. Reguliariai kirpdavau, bet ne per trumpai. Prieš kirpdamas – mirkydavau, kad būtų minkštesni ir nesuskiltų.
Kam geriau to nebandyti
Kaimynė perspėjo ir apie rizikas.
Jei oda suplyšusi ar kraujuoja – actas degins ir gali sukelti infekciją.
Jei turi diabetą – kojos labai jautrios, geriau kreiptis į gydytoją.
Jei turi egzemą ar žinomą jautrumą rūgštims – actas gali pabloginti.
Jei infekcija plinta, atsiranda pūlinys, karščiavimas, stiprus skausmas – tai jau ne namų gydymas, reikia gydytojo.
Ji taip pat rekomendavo: prieš pradedant, padaryti odos testą. Užtepk šiek tiek praskiesto acto ant dilbio, palauk 24 valandas. Jei nėra paraudimo ar niežulio – galima bandyti ant kojų.
Metai vėliau
Šią vasarą pirmą kartą per penkiolika metų dėvėjau atviras basutes. Ėjau į paplūdimį be kojinių. Plaukiau baseine ir nesigėdijau.
Nagas nėra tobulas – jis šiek tiek storesnis nei kiti, šiek tiek kitokios tekstūros. Bet jis nebėra geltonas, nebėra trupantis, nebėra gėdos šaltinis.
Ar obuolių actas buvo stebuklinga priemonė? Ne. Bet ar jis padėjo? Tikiu, kad taip – kartu su kantrybe, higiena ir laiku.
Kaimynė buvo teisi: tai ne vaistas per naktį. Tai maratonas. Bet kai finišuoji – verta kiekvieno žingsnio.
