Tai turbūt vienas žinomiausių posakių apie sveikatą. Jį girdėjome iš tėvų, senelių, skaitėme knygose. Tačiau ar kada susimąstėte, kiek jame tiesos? Ir dar svarbiau – ar tas obuolys, kurį valgote, tikrai duoda maksimalią naudą?
Pasirodo, ne visi obuoliai vienodi, ir ne visi valgymo būdai vienodai naudingi. Yra vienas paprastas klausimas, kuris verčia daugelį suabejoti savo įpročiais: ar valgyti su žievele, ar be jos?
Iš kur atsirado ši patarlė
Posakis „vienas obuolys per dieną – ir gydytojas toli” turi įdomią istoriją. Jis kilęs iš Velso ir pirmą kartą buvo užrašytas dar 1866 metais. Originali versija skambėjo kaip eilėraštis: „Prieš miegą suvalgyk obuolį, ir neleisi gydytojui užsidirbti duonos.”
Kontekstas buvo kitoks nei šiandien. Tais laikais medicininės procedūros buvo brangios ir dažnai abejotinos vertės. Žmonės ieškojo paprastų būdų išlikti sveiki, ir obuolys tapo tokio požiūrio simboliu. Trumpesnė, šiandien žinoma versija įsitvirtino tik XX amžiaus pradžioje.
Ar patarlėje yra tiesos? Moksliškai neįrodyta, kad obuoliai turi „stebuklingų gydomųjų savybių”. Tačiau jie tikrai turtingi ląsteliena, vitaminais ir antioksidantais – ypač polifenoliais. Tai gali prisidėti prie sveikatos, jei visas gyvenimo būdas yra subalansuotas.
Žievelė ar be jos: štai kur klausimas
Daugelis žmonių nulupa obuolio žievelę iš įpročio ar dėl to, kad ji atrodo ne tokia skani. Tačiau būtent žievelėje slypi didžioji dalis naudingų medžiagų.
Polifenoliai – galingi antioksidantai – koncentruojasi būtent išorinėje obuolio dalyje. Nulupus žievelę, prarandama iki 50 procentų šių junginių. Taip pat žievelėje gausu ląstelienos, kuri svarbi virškinimui ir ilgesniam sotumo jausmui.
Kita vertus, jei obuoliai pirkti parduotuvėje ir nežinote jų kilmės, žievelė gali turėti pesticidų likučių. Tokiu atveju obuolius būtina kruopščiai nuplauti po tekančiu vandeniu, o dar geriau – patrinti su šepetėliu ar pamirkyti vandenyje su soda.
Idealus variantas – ekologiški arba vietiniai obuoliai, kuriuos galima valgyti su žievele be papildomo nerimo.
Kokius obuolius rinktis Lietuvoje
Lietuvoje išvesta daugybė obuolių veislių, puikiai pritaikytų mūsų klimatui. Deja, daugelis jų praranda populiarumą, užleisdamos vietą importuotiems vaisiams. O gaila, nes vietinės kilmės obelų veislės yra geriau prisitaikiusios prie meteorologinių bei dirvožemio sąlygų, atsparios ligoms ir pasižymi gera vaisių kokybe.
Auksis – tikras Lietuvos pasididžiavimas ir bene populiariausia lietuviška veislė. Obuoliai dideli, sultingi, gražūs, pakankamai atsparūs ligoms. Saldžiarūgštis skonis tinka ir šviežiam valgymui, ir kepimui. Svarbu žinoti – juos reikia nuskinti iki rugsėjo vidurio, nes vėliau pradeda kristi nuo medžio.
Paprastasis Antaninis – klasika, kurią dar prisimena vyresnioji karta. Ši veislė turi labai daug pektinų ir yra vieni ištvermingiausių žiemos šalčiams. Obuoliai rūgštesni, tvirti, puikiai tinka obuolių sūriui, raugiant kopūstus ar verdant kompotą.
Aldas – naujesnė lietuviška veislė. Obuoliai stambesni už vidutinius, saldūs, minkštimas švelnus ir sultingas. Laikosi iki sausio–vasario, atsparūs rauplėms ir tinka ekologiniams sodams.
Ligita – latvių išvesta, bet Lietuvoje labai populiari veislė. Visiškai atspari rauplėms, skonio savybėmis primena lietuvišką Antaninį – saldžiarūgštė, būdingo skonio.
Senosios veislės grįžta į madą
Įdomu, kad senosios lietuviškos veislės šiuo metu išgyvena renesansą. Sodybas įsigyjantys antros kartos miestiečiai svajoja apie ilgaamžį sodą ir ieško to skonio, kvapo, kuris primena jų močiučių laikus.
Tarp senovinių lietuviškų veislių verta paminėti Beržininkų ananasą – šią veislę surado 1886 metais Beržininkuose, Ignalinos rajone, kaip nežinomos kilmės sėjinuką. Taip pat Rudens dryžuotąjį, Žemaičių grietininį ir Popierinį – veisles su unikaliais skoniais ir ilga istorija.
Šios senosios veislės dažnai turi daugiau polifenolių nei modernios komercinės veislės. Be to, kai kuriems alergikams jos toleruojamos geriau.
Kaip atpažinti gerą obuolį
Perkant obuolius, atkreipkite dėmesį į kelis dalykus. Vaisius turėtų būti tvirtas, be minkštų vietų ar dėmių. Odelė – lygi ir be pažeidimų. Ir svarbiausia – subrendęs obuolys turėtų kvepėti. Jei obuolys visiškai neturi aromato, greičiausiai jis buvo nuskintas per anksti arba per ilgai laikytas šaldytuve.
Nepirkite tik vienos veislės. Kiekvienas obuolys turi savo charakterį – nuo saldaus ir traškaus iki rūgštaus ir miltingo. Išbandykite skirtingas veisles ir atraskite, kurios labiausiai patinka jūsų skonio receptoriams.
Rudenį ir žiemą ieškokite vietinių lietuviškų obuolių – jie bus šviežesni ir skanesni nei iš toli atvežti. Pavasarį ir vasarą, kai vietinių nėra, rinkitės Europos šalių produkciją.
Keli netikėti faktai
Obuoliai geriausi valgomi ryte arba kaip užkandis tarp valgymų. Valgyti juos iš karto po pagrindinio valgio – ne pati geriausia idėja, nes vaisių rūgštys gali sutrikdyti virškinimą.
Obuolių sėklos turi nedidelį kiekį amigdalino – junginio, kuris organizme gali virsti cianidu. Tačiau nerimauti nereikėtų – turėtumėte suvalgyti kelių šimtų obuolių sėklas vienu metu, kad tai sukeltų problemų. Vis dėlto tyčia jų kramtyti nereikėtų.
Obuoliai, laikomi šaldytuve, išsilaiko daug ilgiau nei kambario temperatūroje. Tačiau prieš valgant verta juos išimti bent pusvalandžiui – šalti obuoliai turi silpnesnį aromatą ir skonį.
Ar tikrai vienas per dieną pakanka
Grįžtant prie patarlės – vienas obuolys per dieną tikrai negarantuos, kad nereikės gydytojo. Tačiau tai puikus įprotis, kuris gali prisidėti prie bendros sveikatos.
Obuoliai teikia ląstelienos, vitaminų C ir K, kalio ir įvairių antioksidantų. Jie padeda palaikyti sveiką virškinimą, gali prisidėti prie cholesterolio reguliavimo ir suteikia energijos be staigių cukraus šuolių kraujyje.
Svarbiausia – valgykite su žievele, rinkitės įvairias veisles ir, kai įmanoma, pirmenybę teikite vietiniams lietuviškiems obuoliams. Taip gausite ne tik daugiau naudos, bet ir palaikysite vietinius ūkininkus bei išsaugosite unikalų lietuvišką skonį.
