Kiekvieną rudenį susiduriame su ta pačia problema – kur dėti kalnus nukritusių lapų, nupjautą žolę ir visas tas augalų liekanas, kurios lieka po sezono pabaigos. Vežti į konteinerį? Deginti? Daugelis tiesiog meta į krūvą kažkur sodo kampe ir tikisi, kad kažkaip savaime išsispręs.
Teta Zita iš Vadaktų į šią problemą žiūri visiškai kitaip. Jos sodas visada stebina derlingumu – pomidorai lyg iš parodos, cukinijos tokio dydžio, kad vos pakelsi, o žemė po kojomis minkšta ir juoda kaip šokoladas. Kai paklausiau, koks jos paslaptis, ji nusijuokė ir pasakė: „Aš tiesiog tingiu. Ir tai veikia.”
Kodėl įprasti metodai reikalauja per daug pastangų
Tradicinis kompostavimas – tai nuolatinis darbas. Reikia specialios dėžės ar konteinerio, reguliaraus maišymo, temperatūros ir drėgmės kontrolės. Kas kelias savaites tenka verstis su šakėmis, kad masė gautų deguonies. Jei kas nors negerai – per drėgna, per sausa, per daug azoto ar anglies – procesas sustoja, atsiranda nemalonus kvapas, o vietoj komposto gaunate dvokiančią masę.
Daugelis pradeda entuziastingai, bet po poros mėnesių kompostinė virsta paprasčiausia šiukšlių krūva, į kurią niekas nebenori žiūrėti.
Teta Zita sako, kad visas tas vartymas ir maišymas – bereikalingas darbas. Gamta puikiai susitvarko pati, jei tik jai netrukdome.
Metodas, kuriam nereikia nei kasimo, nei vartymo
Paslaptis tokia paprasta, kad iš pradžių atrodo nerimta. Vėlyvą rudenį teta Zita tiesiog sudeda visas augalų liekanas tiesiai ant žemės – ten, kur kitais metais planuoja sodinti. Jokio kasimo, jokių specialių konstrukcijų.
Ant nuogos dirvos arba net ant vejos ji kloja storą sluoksnį nukritusių lapų, žolės nuopjovų ir minkštų augalų viršūnių. Viskas, kas per sezoną susikaupė – viską ant krūvos. Sluoksnis turi būti storas, bent 15–20 centimetrų.
Ant viršaus – sauja vištienos mėšlo arba truputis pjuvenų. Tada viską gerai sulaisto vandeniu ir šiek tiek sutrepsena, kad neliktų oro kišenių. Ir viskas. Darbas baigtas.
Kaip tai veikia
Per žiemą po šiuo sluoksniu vyksta tikras stebuklas. Drėgmė ir šiluma pritraukia žemės sliekus, kurie ima aktyviai dirbti. Mikroorganizmai pradeda skaidyti organinę medžiagą. Nereikia jokio maišymo – sliekai patys „pervarto” kompostą, judėdami aukštyn ir žemyn.
Sluoksniuota masė veikia kaip šiltnamis – sulaiko šilumą net šalčiausiais mėnesiais. Kai oras sušąla, viršutinis sluoksnis sustingsta, bet po juo skaidymas tęsiasi. Pavasarį, kai saulė pradeda šildyti, procesas dar labiau pagreitėja.
Iki sodinimo laiko buvusi krūva virsta tamsiu, purių, maloniai kvepiančiu humusu. Žemė po juo – minkšta ir oro prisotinta, pilna sliekų ir naudingų mikroorganizmų.
Ką dėti ir ko vengti
Teta Zita naudoja viską, kas greitai suyra: nukritusios lapus, žolės nuopjovas, daržovių liekanas, minkštas augalų viršūnes, smulkias šakeles. Virtuvės atliekos – lupenos, kavos tirščiai, arbatos lapeliai – taip pat puikiai tinka.
Svarbu vengti storų medžio šakų ir kietų stiebų – jie per sezoną nesuskils ir pavasarį trukdys sodinti. Jei turite storesnių šakų, jas geriau susmulkinti arba palikti kitai krūvai.
Vištienos mėšlas pagreitina procesą, bet jo nereikia daug – per didelis kiekis gali „sudeginti” medžiagą. Jei mėšlo neturite – ne bėda, procesas vyks ir be jo, tik šiek tiek lėčiau.
Žiemos priežiūra
Kai sluoksniai sudėti ir sulaistyta, teta Zita uždengia viską juoda plėvele arba agrotekstile. Tai nėra būtina, bet padeda išlaikyti drėgmę ir šilumą, ypač jei žiema sausa ar labai šalta.
Per žiemą nieko daryti nereikia. Galite visiškai pamiršti šią vietą iki pavasario. Tai ir yra „tingus” metodo esmė – gamta dirba už jus.
Ankstyvą pavasarį, kai žemė pradeda atšilti, nuimkite dangą ir pažiūrėkite, kas liko. Dažniausiai matysite tamsią, trupančią masę su keletu nevisiškai suirusių lapų ar stiebų. Juos tiesiog įmaišykite į viršutinį sluoksnį arba pastumkite į šoną.
Rezultatai, kurie stebina
Po vieno sezono žemė po šia lysvė visiškai pasikeičia. Ji tampa tamsesnė, puresnė, geriau laiko drėgmę. Sliekų – daugybė, o tai rodo, kad dirvožemis sveikas ir gyvas.
Teta Zita ant tokių lysvių pirmiausia sodina moliūgus ir cukinijas – jie mėgsta maistingą, šiek tiek „karštą” dirvą. Vėliau, kai kompostas dar labiau subręsta, galima sodinti bet ką.
Jei pavasarį matote, kad medžiaga dar nevisiškai suiro – neverta nerimauti. Tiesiog pasodinkite augalus į darytas duobutes, o aplink palikite pusiau suirusią masę kaip mulčią. Ji toliau skils per vasarą ir maitins augalus.
Kai kažkas ne taip
Kartais pavasarį vietoj tamsaus humuso randate blyškią, pluoštinę masę, kuri beveik nepakito. Tai reiškia, kad trūko drėgmės arba azoto. Kitą kartą dėkite daugiau žalių, šviežių medžiagų (jos tiekia azotą) ir būtinai gerai sulaistykite.
Jei masė dvokia – per daug drėgmės ir per mažai oro. Tai nutinka retai, bet jei nutiko – tiesiog išskleiskite sluoksnius ploniau ir palikite pravėdinti.
Teta Zita sako, kad per trisdešimt metų tik porą kartų turėjo problemų, ir visada dėl to, kad buvo per daug tingus net sulaist. „Vanduo – vienintelis dalykas, kurio tikrai reikia”, – juokiasi ji.
Šis metodas nereikalauja nei brangių konteinerių, nei nuolatinio darbo, nei specialių žinių. Tiesiog sudėkite, sulaistykite ir palikite gamtai. Pavasarį turėsite geriausią trąšą, kokią galima įsivaizduoti – ir visiškai nemokamai.
