Bijūnai — vieni iš tų augalų, kurie atrodo tarsi patys savaime žydėtų. Pasodini kartą, ir kiekvieną pavasarį jie vėl išlenda, vėl sužydi, vėl džiugina. Jokio vargo, jokių pastangų.
Bet kas yra matęs tikrai įspūdingus bijūnus — tuos, kur žiedai tokie dideli, kad lenkia stiebus, kur spalvos tokios sodrios, kad atrodo nenatūralios — žino, kad skirtumas tarp „tiesiog augančių” ir „stulbinamai žydinčių” yra didžiulis. Ir tas skirtumas dažniausiai susijęs su vienu dalyku.
Ne su veisle, ne su vieta, ne su laistymu. O su tuo, ką bijūnai gauna tą trumpą, kritišką momentą, kai jų rausvai raudoni ūgliai vos prasikalę pro žemę.
Kodėl būtent dabar — ir būtent taip
Bijūnų šaknys žiemą miega. Kai pavasarį dirva sušyla ir pasirodo pirmieji daigai, tai signalas: augalas pabudo ir pasiruošęs aktyviai augti. Per artimiausias savaites jis suformuos stiebus, lapus ir — svarbiausia — žiedų pumpurus.
Būtent šiuo momentu bijūnas „alkanas”. Jo šaknys aktyviai ieško maisto medžiagų, kurios leis susiformuoti tiems didiesiems, prabangiais žiedams. Jei dabar duosite tai, ko reikia — rezultatą pamatysite akivaizdžiai. Jei praleisite šį langą — gausit tuos pačius kuklokus žiedelius, kuriuos matote kasmet.
Granulės, kurios dirba už jus
Paslaptis — lėtai tirpstančios granuliuotos trąšos, skirtos žydintiems daugiamečiams augalams.
Kodėl būtent tokios? Nes jos išskiria maisto medžiagas palaipsniui, per kelias savaites. Tai reiškia, kad bijūnas gaus nuolatinį maitinimą nuo ūglių pasirodymo iki pumpurų susidarymo — būtent tada, kai jam labiausiai reikia.
Granuliuotose trąšose žydintiems augalams paprastai yra:
Fosforas — pagrindinis žydėjimo elementas. Jis tiesiogiai veikia žiedų formavimąsi, jų dydį ir spalvos intensyvumą.
Vidutinis kiekis azoto — užtikrina tvirtus stiebus ir sveikus lapus, bet neskatina pernelyg minkšto augimo, kuris pritrauktų ligas ir kenkėjus.
Kalis — gerina bendrą augalo gyvybingumą ir atsparumą ligoms.
Mikroelementai — geležis, magnis, boras ir kiti, kurių trūkumas gali lemti silpną žydėjimą net tada, kai pagrindinių elementų pakanka.
Ieškokite pakuočių su užrašais „žydintiems daugiamečiams”, „svogūniniams ir gumbasvogūniniams” arba tiesiog žiūrėkite į NPK santykį — fosforo (P) skaičius turėtų būti santykinai aukštas.
Kaip teisingai užberti: žingsnis po žingsnio
Technika svarbi ne mažiau nei pati trąša. Neteisingai užbertos granulės gali nudeginti stiebus arba tiesiog neveikti.
Pirma — nuvalykite plotą aplink bijūną nuo senų lapų, šakų ir kitų šiukšlių. Lengvai prapurenkite viršutinį dirvos sluoksnį rankiniu įrankiu — taip granulės geriau įsigers.
Antra — išmatuokite dozę pagal pakuotės nurodymus. Paprastai tai 20–40 gramų vienam suaugusiam krūmui, bet tikslus kiekis priklauso nuo konkretaus produkto.
Trečia — paberkite granules žiedu aplink augalą, 5–10 centimetrų atstumu nuo stiebų. Svarbu: granulės neturi liesti stiebų tiesiogiai — tai gali sukelti nudegimus.
Ketvirta — lengvai įpurenkite granules į viršutinį dirvos sluoksnį. Nereikia kasti giliai — pakanka sumaišyti su viršutiniais 2–3 centimetrais.
Penkta — palakstykite. Vanduo aktyvuoja granules ir pradeda maisto medžiagų išsiskyrimo procesą.
Viskas. Užtruko gal penkias minutes, o rezultatą matysite visą žydėjimo sezoną.
Kada tiksliai tai daryti
Lietuvoje bijūnai paprastai pradeda dygti balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje, priklausomai nuo pavasario šilumos.
Signalą duoda patys augalai: kai pamatysite tuos būdingus rausvus ar raudonus ūglius, kyšančius iš žemės — laikas veikti. Nedelskite per ilgai: kai ūgliai jau aukšti ir formuojasi lapai, optimalus langas jau praėjęs.
Geriausias laikas barstyti — vėsi, apsiniaukusi diena arba vakaras. Taip sumažinsite išgaravimą ir granulės spės įsigerti prieš saulei jas išdžiovinant.
Ar pakanka vieno karto?
Vienkartinis pavasarinis tręšimas duos rezultatų. Bet jei norite maksimalaus efekto, galite pakartoti po mėnesio — maždaug gegužės viduryje–pabaigoje, kai bijūnai aktyviai formuoja pumpurus.
Po žydėjimo (liepos pradžioje) dar vienas lengvas tręšimas padės augalui atsigauti ir sukaupti jėgų kitų metų žiedams. Bet šį kartą rinkitės trąšą su mažesniu azoto kiekiu — vasaros pabaigoje azotas jau nereikalingas ir gali net pakenkti.
Iš viso per sezoną — 2–3 tręšimai. Tai viskas, ko bijūnams reikia.
Papildoma priežiūra: kas dar padeda
Granuliuotos trąšos — pagrindas, bet yra keletas papildomų dalykų, kurie gali sustiprinti efektą.
Požieminė apžiūra — kai sniegas ištirpsta, patikrinkite bijūnų lizdes. Jei matote juodų, puvimo pažeistų stiebų likučių — pašalinkite juos iki sveiko audinio. Tai sumažins ligų riziką.
Kalio permanganato tirpalas — sena, bet veiksminga priemonė. 2–3 gramai 10 litrų vandens, užpilta ant lizdų ankstyvą pavasarį, padeda dezinfekuoti ir skatina atsigavimą po žiemos.
Azoto papildas aktyvaus augimo metu — jei bijūnai atrodo silpni, o stiebai ploni, galite papildomai palaistyti amonio salietros tirpalu (50 g 10 litrų vandens). Bet tik kartą ir tik stiebų augimo metu — vėliau azotas jau nereikalingas.
Kaip suprasti, kad viskas veikia
Po kelių savaičių nuo tręšimo turėtumėte matyti aiškius ženklus:
Stiebai tvirti ir stori — jie nesisuka, nesikreipia, tvirtai laiko save.
Lapai tamsiai žali — ne šviesūs, ne gelsvoki, o sodrios žalios spalvos.
Daug pumpurų — sveiki bijūnai formuoja po kelis pumpurus ant kiekvieno stiebo.
Žiedai dideli ir ilgai laikosi — ne pora dienų, o savaitę ar ilgiau.
Jei matote šiuos ženklus — sveikiname. Jūsų bijūnai gavo tai, ko jiems reikėjo.
Keletas žodžių pabaigai
Bijūnai — nerangūs augalai. Jie gali augti ir visai be priežiūros, metų metus, dešimtmečius. Bet skirtumas tarp „augti” ir „stulbinamai žydėti” — didžiulis.
Vienas tręšimas tinkamu momentu — kai ūgliai vos pradeda dygti — gali pakeisti viską. Tai penkios minutės darbo, kurios atsiperka dvigubai: gausesniais žiedais ir ilgesniu žydėjimu.
Ir kai birželį jūsų bijūnai žydės taip, kad praeiviai stabtelės pažiūrėti — žinosite, kad tai ne atsitiktinumas.
