Skiepijimas – vienas seniausių sodininkystės metodų, leidžiantis sujungti geriausias dviejų augalų savybes. Vyšnioms tai ypač aktualu: tinkamas poskiepis gali padidinti derlių, pagerinti vaisių skonį ir padėti medžiui atlaikyti sudėtingas augimo sąlygas. Štai keturi poskiepiai, kurie tikrai verti jūsų dėmesio, ir konkrečios veislės, kurias galite rasti Lietuvos medelynuose.

Kodėl verta skiepyti vyšnias

Iš sėklos užauginta vyšnia dažnai būna silpnesnė, vėliau pradeda derėti ir nebūtinai paveldės motininio medžio savybes. Skiepijimas leidžia:

Gauti derlių anksčiau – skiepytas medis pradeda derėti 2–3 metais greičiau.

Pagerinti vaisių kokybę – galite pasirinkti veislę su didesniais, saldesniais vaisiais.

Pritaikyti medį prie vietos sąlygų – poskiepis gali būti atsparus šalčiui, drėgmei ar ligoms.

Kontroliuoti medžio dydį – kai kurie poskiepiai riboja augimą, kas patogu mažuose sklypuose.

4 geriausi poskiepiai vyšnioms

1. Paprastoji vyšnia (laukinė vyšnia)

Tai klasikinis ir patikimiausias pasirinkimas. Skiepijant vyšnią ant vyšnios, suderinamumas beveik šimtaprocentinis, o rezultatai nuspėjami.

Privalumai: lengvas skiepijimas, geras suderinamumas, stiprus medis.

Trūkumai: medis užauga didelis, reikia daugiau vietos.

Kam tinka: pradedantiesiems ir tiems, kas turi erdvės dideliam medžiui.

2. Rūgščioji vyšnia (trešnė)

Puikus poskiepis saldžiosioms vyšnioms. Medis užauga kompaktiškesnis, anksčiau pradeda derėti ir geriau toleruoja šaltesnius klimatus.

Privalumai: kompaktiškas augimas, ankstyvesnis derlius, geras atsparumas šalčiui.

Trūkumai: gali būti jautresnis sausrai.

Kam tinka: mažesniems sklypams ir šaltesnėms vietovėms.

3. Alyča (vyšninė slyva)

Šis poskiepis – tikras išsigelbėjimas tiems, kurių sklype sunki, drėgna dirva. Alyčos šaknys gilios ir stiprios, puikiai toleruoja perteklinę drėgmę.

Privalumai: atsparumas drėgnai dirvai, stipri šaknų sistema, ilgaamžiškumas.

Trūkumai: suderinamumas šiek tiek mažesnis, reikia daugiau patirties.

Kam tinka: drėgniems sklypams ir patyrusiems sodininkams.

4. Kvapioji vyšnia (mahalebka)

Mažiau žinomas, bet labai vertingas poskiepis – lietuviški medelynai jį naudoja trešnėms ir vyšnioms dauginti. Mahalebka suteikia medžiui atsparumą sausrai ir karštesniam klimatui.

Privalumai: atsparumas sausrai, geresnis vaisių skonis, kompaktiškas augimas.

Trūkumai: netinka drėgnoms dirvoms, šiek tiek lėtesnis augimas.

Kam tinka: sausesnėms vietovėms ir tiems, kas siekia geresnio skonio.

Kokias veisles rinktis skiepijimui

Lietuvos medelynuose rasite dešimtis vyšnių veislių. Štai geriausios pagal skirtingus tikslus:

Jei norite stambių, desertinių vaisių

Charitonovskaja – viena vertingiausių veislių. Uogos stambios (apie 5 g), beveik juodos, ypač gero desertinio skonio. Savidulkė, atspari kokomikozei ir moniliozei. Noksta liepos viduryje.

Meteor – vengriška veislė su milžiniškais vaisiais (6–8 g). Mėsingos, saldžiarūgštės, tamsiai raudonos. Savidulkė, labai derlinga, itin atspari ligoms. Noksta liepos pradžioje.

Pandy – klasikinė vengriška veislė, auginama nuo XVIII a. Vaisiai labai stambūs (6–7 g), sultingi, puikiai tinka kompotams. Noksta liepos pabaigoje.

Turgenevka – rusiška veislė su gražiais, širdiškais vaisiais (4–5 g). Labai gero skonio, atspari ligoms ir šalčiui. Noksta liepos pradžioje.

Jei turite mažą sklypą

Tamaris – tikra nykštukė, užauga tik 1,5 m aukščio. Uogos stambios (4,5–5 g), tamsios, standaus minkštimo. Savidulkė, itin atspari šalčiui. Noksta liepos pabaigoje.

Šokoladnica – kompaktiškas medis (2–2,5 m). Uogos beveik juodos, saldžiarūgštės, labai gero skonio. Savidulkė. Noksta liepos antroje dekadoje.

Notė – lietuviška veislė. Stambios uogos (4–4,5 g), puikus saldžiarūgštis skonis. Savidulkė, atspari šalčiams ir moniliozei. Noksta liepos antroje pusėje.

Jei svarbus atsparumas ligoms

Charitonovskaja – genetiškai padidintas atsparumas kokomikozei ir moniliozei.

Girlianda – atspari šalčiams, nebijo moniliozės. Stambios, tamsiai raudonos uogos.

Novella – rusiška veislė, labai atspari šalčiui ir ligoms. Vaisiai beveik juodi, apie 5 g, labai gero skonio. Noksta liepos pirmoje pusėje.

Lietuviškos veislės

Žagarvyšnė – klasika iš Žagarės apylinkių. Vidutinio dydžio uogos, saldrūgštės, noksta liepos pradžioje. Savidulkė, labai atspari šalčiams ir ligoms. Puikiai tinka uogienėms.

Vytėnų žvaigždė – išvesta iš Žagarvyšnės. Uogos žymiai stambesnės (apie 5 g), beveik juodos, labai skanios. Savidulkė, ištverminga žiemą.

Vietinė rūgščioji – liaudies selekcijos veislė. Noksta vėlai (liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje). Uogienės iš jos – pačios geriausios: tirštos ir kvapnios. Labai atspari ligoms ir šalčiams.

Kaip skiepyti: pagrindiniai metodai

Kampuotasis skiepijimas (whip-and-tongue)

Populiariausias metodas, kai skiepas ir poskiepis panašaus storio. Padaromi įstrižai pjūviai su liežuvėliais, kurie susikabina ir užtikrina tvirtą sujungimą.

Skeltinis skiepijimas

Tinka, kai poskiepis storesnis už skiepą. Poskiepis perskeliamas, o į plyšį įstatomas smailiai nupjautas skiepas.

Žievinės skiepijimas

Atliekamas pavasarį, kai sula aktyviai teka ir žievė lengvai atsiskiria. Skiepas įkišamas po žieve.

Svarbiausi patarimai

Laiko pasirinkimas. Geriausia skiepyti ankstyvą pavasarį, kai pumpurai dar nesprogę, bet sula jau pradeda tekėti. Paprastai tai kovas–balandis.

Medžiagos paruošimas. Skiepai (ūgliai su pumpurais) pjaunami žiemą ir laikomi šaltai iki skiepijimo. Jie turi būti sveiki, be ligų požymių.

Kambiumo suderinimas. Svarbiausia – tiksliai suderinti žaliuosius sluoksnius (kambiumą) tarp skiepo ir poskiepio. Bent vienoje pusėje jie turi sutapti.

Apsauga. Sujungimo vietą tvirtai apvyniokite specialia juosta arba polietilenu ir užtepkite sodo vašku. Tai apsaugo nuo išdžiūvimo ir infekcijų.

Priežiūra po skiepijimo. Reguliariai šalinkite atalas, augančias žemiau skiepijimo vietos – jos atima jėgas nuo skiepo.

Kokių klaidų vengti

Neskiepykite ant slyvos, jei nesate patyręs – suderinamumas su vyšniomis prastas, didelė nesėkmės tikimybė.

Nevėluokite su laiku – per vėlai skiepytos vyšnios prastai prigija, nes sula jau per stipriai teka.

Nenaudokite sergančios medžiagos – ligos persikels į naują medį.

Lietuviškos vyšnių veislės, kurias verta skiepyti

Jei ieškote skiepų, verta atkreipti dėmesį į Lietuvoje išvestas ir mūsų klimatui pritaikytas veisles:

‘Vytėnų žvaigždė’ – Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės instituto veislė. Vaisiai vidutinio dydžio, tamsiai raudoni, sultingi. Gerai žiemoja, atspari ligoms.

‘Lucyna’ (Liucina) – lenkiška, bet Lietuvoje labai populiari veislė. Dideli, tamsūs, saldūs vaisiai. Derlius gausus ir stabilus.

‘Łutówka’ (Liutuvka) – viena populiariausių rūgščiųjų vyšnių Lietuvoje. Puikiai tinka konservavimui, kompotams, uogienėms. Labai žiemokiška.

‘Žagarvyšnė’ – sena lietuviška veislė, prisitaikiusi prie vietinio klimato. Vaisiai ne patys didžiausi, bet aromatingi ir gerai laikosi.

‘Orlovskaja rannaja’ – nors kilusi iš Rusijos, Lietuvoje plačiai auginama dėl ankstyvo nokimo ir gero atsparumo šalčiui.

Šias veisles galite rasti specializuotose medelynuose arba pasiimti skiepų iš kaimynų sodų – daugelis senų sodybų turi puikiai aklimatizuotus medžius.

Skiepijimas iš pradžių gali atrodyti sudėtingas, bet po kelių bandymų suprasite principą. Pradėkite nuo paprasčiausio varianto – vyšnia ant vyšnios – ir įgykite patirties. Rezultatas tikrai vertas pastangų: sveikesni medžiai, geresnis derlius ir pasitenkinimas, kad tai padarėte savo rankomis.