Pelargonijos – vienos populiariausių balkonų ir palangių puošmenų Lietuvoje. Bet kiekvieną rudenį ta pati dilema: senos pelargonijos per didžiulės, naujos – brangios, o dauginimas iš atžalų dažnai baigiasi nusivylimu.
Atžalos pūva, džiūsta arba tiesiog stovi savaitėmis be jokių šaknų požymių. Internete – dešimtys patarimų, vienas prieštarauja kitam. Vieni sako laikyti vandenyje, kiti – iškart sodinti į žemę, treti siūlo sudėtingus hormonų mišinius.
Mano anyta apie visas šias diskusijas tik numojo ranka. Ji pelargonijas daugina dešimtmečius ir niekada neturėjo problemų. Jos paslaptis – vienas paprastas ingredientas, kurį įdeda į vazoną kartu su žeme. Po dviejų–trijų savaičių atžalos jau turi stiprias baltas šaknis.
Kodėl įprastas dauginimas dažnai nepavyksta
Prieš kalbant apie sprendimą, verta suprasti problemą. Pelargonijos atžala – tai nupjautas augalo gabalas, kuris neturi šaknų ir negali pats gauti vandens. Jo išlikimas priklauso nuo labai trapios pusiausvyros.
Per daug drėgmės – stiebas pradeda pūti. Per mažai – išdžiūsta greičiau, nei spėja išleisti šaknis. Vandenyje laikomos atžalos dažnai atrodo gerai, bet jų šaknys būna silpnos ir persodinant į žemę augalas patiria šoką.
Ideali aplinka turėtų būti nuolat drėgna, bet ne šlapia. Tuo pačiu ji turėtų leisti prieiti orui ir apsaugoti trapų stiebą nuo infekcijų. Paprastoje vazoninėje žemėje tai pasiekti sunku.
Anytos paslaptis: samanos, kurios keičia taisykles
Stebuklingas ingredientas – sfagnumas, arba durpių samanos. Jas galima rasti sodininkystės parduotuvėse, dažnai parduodamos kaip orchidėjų substratas ar terariumu priedas.
Sfagnumas turi unikalių savybių, kurios idealiai tinka pelargonijų dauginimui:
Drėgmės reguliavimas. Samanos sugeria ir laiko didžiulį kiekį vandens, bet niekada nesukuria klampios, deguonies stokojančios aplinkos. Jos nuolat aprūpina atžalą drėgme, bet neleidžia jai „plaukti” vandenyje.
Natūralios antibakterinės savybės. Sfagnumas turi medžiagų, kurios slopina pelėsių ir bakterijų augimą. Tai drastiškai sumažina puvimo riziką – pagrindinę dauginimo nesėkmių priežastį.
Švelnus palaikymas. Samanos apgaubia stiebą, bet nespaudžia jo. Tai apsaugo trapius audinius ir leidžia šaknims laisvai augti.
Kaip tai padaryti žingsnis po žingsnio
Procesas paprastas ir nereikalauja specialių įgūdžių.
Atžalų paruošimas. Pasirinkite sveikus, nežydinčius ūglius, maždaug 6–8 cm ilgio. Nupjaukite švariai, tiesiai po mazgu – tai vieta, iš kurios augs šaknys. Nuimkite apatinius lapus, palikdami tik du ar tris viršuje.
Substrato paruošimas. Sumaišykite vazoninę žemę su rupiu perlitu maždaug lygiomis dalimis. Į mišinį įmaišykite gerą saują drėgno sfagnumo. Samanos turėtų būti tolygiai pasiskirsčiusios, bet ne dominuoti.
Sodinimas. Pripilkite mažus vazonėlius paruoštu mišiniu. Įdėkite atžalas taip, kad mazgas (nupjauta vieta) liestų samaną. Švelniai sutvirtinkite substratą aplink stiebą.
Vieta. Pastatykite šviesioje vietoje, bet ne tiesioginiuose saulės spinduliuose. Ideali temperatūra – 16–20 °C. Venkite šaltų skersvėjų ir karštų radiatorių.
Kada tikėtis rezultatų
Pirmosios šaknelės paprastai pasirodo po dviejų–trijų savaičių. Tai galite patikrinti švelniai patraukę atžalą – jei jaučiate pasipriešinimą, šaknys jau formuojasi.
Po keturių–aštuonių savaičių, kai šaknys aiškiai matomos ir užpildo substratą, atžalas galima persodinti į įprastą vazoną su geru drenažu.
Persodinus palaipsniui didinkite šviesos kiekį, pradėkite retai tręšti ir stebėkite naujų lapų augimą. Tai ženklas, kad jūsų nauja pelargonija sėkmingai įsikūrė.
Kodėl verta išbandyti
Sfagnumas kainuoja kelis eurus ir jo pakanka dešimtims atžalų. Metodas paprastas, atlaidus klaidoms ir duoda patikimus rezultatus. Mano anyta tai žinojo prieš dešimtmečius – be interneto, be sudėtingų instrukcijų, tiesiog iš patirties.
Kartais senų žmonių išmintis verta daugiau nei šimtas straipsnių internete. Ir kartais geriausias sodininkystės mokytojas gyvena arčiau, nei manote.
