Po bulvių augintojai turėtų teikti pirmenybę trims kultūrų rūšims, kurios atkuria dirvožemį ir slopina problemas. Pupelės (žirniai, pupos, dobilai) atkuria azotą per Rhizobium bakterijas ir pertraukia Solanaceae (bulvinių) šeimos ligų ciklus (tokių kaip maras, alternariozė, šaknų puvinys). Kryžmažiedžiai augalai (garstyčios, rapsai, ropės) gerina dirvožemio struktūrą giliais šaknimis ir gali biologiniu būdu naikinti dirvožemyje gyvenančius kenkėjus (kolorado vabalus, nematodus, spragšius). Svogūnų šeimos kultūros (svogūnai, česnakai, porai) gerai auga po bulvių ir padeda sumažinti nematodų (mikroskopinių dirvožemio kirmėlių, pažeidžiančių šaknis) skaičių. Kiekvienas pasirinkimas priklauso nuo klimato, sėjos laiko ir tvarkymo, toliau pateikiami išsamūs nurodymai dėl pasirinkimo ir laiko.
Ankštiniai augalai azotui atkurti ir ligų ciklams nutraukti
Azoto atkūrimas ankštiniais augalais yra praktiška, įrodymais pagrįsta strategija po bulvių auginimo. Rekomenduojama sodinti žirnius, pupas ar dobilus, kad būtų papildytas bulvių kultūromis išeikvotas dirvožemio azotas. Stebėjimai rodo, kad ankštiniai augalai yra simbiotinių Rhizobium bakterijų (mikroorganizmai, kurie „pagauna” orą azotą ir paverčia jį augalams tinkama forma) šeimininkai, todėl sumažėja trąšų poreikis ir padidėja derlius.
Augalų kaita su ankštiniais augalais taip pat pertraukia patogenų ciklus, būdingus Solanaceae šeimos augalams (tokiems kaip pomidorai, baklažanai, paprikos, bulvės), sumažindama inokuliato (ligos sukėlėjų) lygį dirvožemyje. Pasirinkimas turėtų atitikti klimatą, sodinimo laikotarpį ir paslaugų orientuotus tikslus, pvz., maisto tiekimą ar dangos kultūrų biomasę.
Ūkininkavimas apima tinkamą inokuliaciją (bakterijų kultūrų įvedimą), laiku įterptus atliekas ir savanoriškų bulvinių šeimos augalų stebėjimą (stebėjimas, ar neauga laukinės bulvinės piktžolės). Šis metodas suderina dirvožemio derlingumo atkūrimą su ligų rizikos mažinimu ateities sodinimams.
Kryžmažiedės daržovės, gerinančios dirvožemio struktūrą ir trukdančios kenkėjams
Nors kryžmažiedės daržovės dažnai nepakankamai įvertinami sėjomainos planavime, jos atlieka svarbų agronomijos vaidmenį po bulvių, gerindamos dirvožemio struktūrą ir pertraukdamos kenkėjų ir ligų ciklus.
Ši praktika naudoja giliai įsišaknijusias rūšis – garstyčias, rapsus, ropius – sutankintų sluoksnių purenimui (giliai prasiskverbdamos šaknys natūraliai išpurena suspaudžiamą dirvožemį), infiltracijos gerinimui (pagerina vandens prasiskverbimą) ir organinių medžiagų kiekiui didinti įterpiant atliekas.
Biofumigantų veislės išskiria glikozinolatus (natūralius junginius, kurie veikia panašiai kaip dezinfekavimo priemonės), kurie, įdirbami į dirvą, slopina dirvožemyje esančius patogenus (grybelines ligas, bakterijas) ir kai kurias vabzdžių lervas (lervos – tai nesubrendę vabzdžiai, gyvenantys dirvožemyje), taip sumažindami inokuliantą vėlesniems pasėliams.
Įgyvendinimas reikalauja laiko, kad būtų maksimaliai padidinta biomasė ir sumažintas savaiminis piktžolių sėklų kiekis.
Renkantis reikėtų atsižvelgti į vietinius kenkėjų spektrus (kokios kenkėjų rūšys dominuoja jūsų regione), rinkos tikslus ir suderinamumą su vėlesniais ankštiniais arba svogūninių šeimos augalais, siekiant išlaikyti dirvožemio sveikatą ilgalaikėje perspektyvoje.
Svogūnų šeimos augalai, toleruojantys bulvių auginimo dirvožemį ir kontroliuojantys nematodus
Rotacinio planavimo metu svogūnų šeimos (Alliaceae/Amaryllidaceae) augalai, tokie kaip svogūnai, česnakai, porai ir askaloniniai česnakai, yra labai tinkami auginti po bulvių, nes jie toleruoja likusius dirvožemio sąlygas ir gali padėti slopinti nematodų populiacijas (mikroskopiniai dirvožemio kirminai, kurie puola bulvių šaknis ir sukelia gumbus), kurios išlieka po šakniavaisių auginimo.
Tyrimai rodo, kad jų tankios šaknų sistemos ir sieros turintys junginiai (kurie suteikia svogūnams ir česnakams būdingą stiprų kvapą) mažina nematodų aktyvumą ir riboja ligų plitimą (tokių kaip fuzariozė, rizoktoniozė – grybinės ligos, kurios pažeidžia augalų šaknis).
Praktiniame įgyvendinime akcentuojamas laiku atliekamas sodinimas, tinkamas atstumai ir pasėlių sanitarija (pašalinti sergančius augalus, nepalikti augalų liekanų), siekiant maksimaliai sumažinti nematodų populiaciją ir patenkinti bendruomenės maisto poreikius.
Svogūninių augalų įtraukimas į sėjomainą išsaugo dirvožemio struktūrą, mažina patogenų spaudimą (sumažina ligų sukėlėjų kiekį) ir palaiko vėlesnius ankštinius arba kryžmažiedžius augalus, suderinant agronominius tikslus su žemės ir žmonių priežiūra.
