Daržininkystė daugeliui iš mūsų – tai ne tik darbas ar derlius. Tai rūpestis, laukimas, viltys ir net tam tikras emocinis ryšys su tuo, ką pasėjai. Todėl nieko nėra skaudžiau nei pamatyti, kaip viskas, ką auginai su meile ir atsidavimu, per kelias dienas pavirsta į sausų, rudų augalų mišką. Ši nuotrauka – skaudus pavyzdys. Kadaise žaliavę, gyvybingi pomidorai dabar stovi kaip rudų, suvytusių stiebų džiunglės, primenančios, kad gamta, nors ir duodanti, kartais būna negailestinga.
Tai ne vienos dienos apleidimo rezultatas. Tai grandininė reakcija, kurios priežastys slypi šiltnamio mikroklimato, auginimo sąlygų ir net panaudotų medžiagų pasirinkime. Sodininkai pasakoja, kad šiemet viskas prasidėjo gražiai – sodinukai prigijo, stiebai augo, pomidorai pradėjo megzti vaisius. Tačiau kažkuriuo metu, nepastebimai, situacija ėmė blogėti. Pirmieji požymiai buvo lyg ir nežymūs: vienas kitas lapas gelto, kitas susisuko. Bet po kelių dienų ėmė plisti rudavimas, augalai džiūvo nuo apačios, ir per trumpą laiką – viskas žuvo.
Kas iš tikrųjų nutiko?
Pagrindinis įtariamas kaltininkas – vėlyvoji maras (Phytophthora infestans). Tai agresyvi grybinė infekcija, kuri šiltnamio sąlygomis plinta žaibiškai. Ji pažeidžia pomidorų lapus, stiebus ir net vaisius. Dažniausiai pirmieji požymiai prasideda nuo apatinių lapų: jie tarsi praranda spalvą, šviesėja, vėliau – ruduoja, vysta. Tuo pačiu metu augalo stiebas gali pradėti ruduoti prie pagrindo. Jei nesiimama jokių priemonių, maras per kelias dienas sunaikina visą augalą.
Šios ligos plitimui itin palankios šiltnamių sąlygos – kai šilta, bet drėgna, kai laistoma gausiai, o vėdinimas nepakankamas. Tačiau šįkart prisidėjo dar viena mažiau akivaizdi, bet labai reikšminga klaida.
Šiferis – tylus žudikas
Pasak šiltnamio savininkės, šiemet nuspręsta eksperimentuoti – tarp lysvių takeliams naudotas senas šiferis. Iš pirmo žvilgsnio – sprendimas logiškas: šiferis tvirtas, ilgalaikis, apsaugo nuo piktžolių, padeda palaikyti tvarką. Tačiau būtent šiferis, nors ir netiesiogiai, galėjo tapti viena iš marą paskatinusių priežasčių.
Pirma, šiferis – tai kieta, šilumą sugerianti medžiaga. Saulėtą dieną jis stipriai įkaista ir ilgai išlaiko šilumą. Dėl to šalia esantys augalai patiria karštį šalia šaknų, o temperatūros svyravimai tarp dienos ir nakties tampa dar didesni – tai didina stresą augalams.
Antra, po šiferiu ilgiau užsilaiko drėgmė, ypač jei jis padengia žemę be oro tarpų. Tokia drėgna terpė yra ideali vieta grybeliams, pelėsiams ir įvairioms infekcijoms. Tuo pačiu tai neleidžia žemei greitai išdžiūti po lietaus ar laistymo, ir šaknys pradeda dūsti.
Trečia – nors šiuolaikinis šiferis gali būti neutralus, senas šiferis dažnai gamintas su asbestu. Asbestas laikomas pavojingu žmogaus sveikatai, o ilgai būdamas drėgmėje, šildomas saulės, jis gali išskirti kenksmingas medžiagas, veikiančias ne tik aplinką, bet ir augalus.
Ventiliacijos stoka – dar viena dažna klaida
Dar viena dažna šiltnamių problema – nepakankamas vėdinimas. Jei šiltnamio viršuje nėra langų arba jie atidaromi per retai, drėgmė viduje kaupiasi. Po laistymo, ypač ryte ar vakare, ant lapų kaupiasi vandens lašeliai, o jei oro cirkuliacija prasta – jie išlieka ilgai. Dėl to grybeliams sudaromos idealios sąlygos plisti.
Tankiai susodinti augalai tik padidina problemą. Jei pomidorai per arti vienas kito, jų lapai liečiasi, oras negali laisvai cirkuliuoti, o infekcija plinta tiesiog kontaktu.
Netinkamas laistymas
Dažna klaida – laistymas ant lapų. Pomidorai nemėgsta, kai jų lapai būna drėgni. Ypač pavojinga laistyti vakare – kai po to temperatūra krenta, o vandens lašai neišdžiūsta, prasideda puvimo procesai. Tokia praktika ypač pavojinga šiltnamyje, kur drėgmė užsidaro tarsi spąstuose.
Rekomenduojama visada laistyti tik prie šaknų, geriausia ryte, kad žemė spėtų pradžiūti iki vakaro.
Kaip išvengti tokios situacijos ateityje?
Pirmiausia – augalų apsauga turėtų prasidėti dar prieš sodinimą. Štai keli svarbiausi patarimai, padėsiantys apsaugoti pomidorus nuo maro ir kitų problemų:
1. Niekada nenaudokite šiferio, ypač seno. Jei reikia takelių, naudokite natūralias medžiagas – medines lenteles, mulčiuotą žievę, stambų žvyrą ar kitas kvėpuojančias dangas. Jos nesikaitina, leidžia dirvai kvėpuoti ir neužlaiko drėgmės.
2. Užtikrinkite šiltnamio ventiliaciją. Šiltnamyje turi būti ne tik durys abiejuose galuose, bet ir stoglangiai ar viršutiniai langai. Jie padeda karštam orui kilti ir išeiti, o šviežiam patekti.
3. Pomidorus sodinkite rečiau. Laikykite bent 50 cm atstumą tarp augalų. Taip jie gaus daugiau šviesos, oro, mažės ligų plitimo tikimybė.
4. Laistykite tik prie šaknų, geriausia rytais. Taip sumažinsite drėgmės kiekį ore, o lapai liks sausi.
5. Venkite azoto pertekliaus. Per daug tręšimo skatina intensyvų lapų augimą, bet silpnina augalo imunitetą. Geriau rinktis subalansuotas trąšas arba papildyti kalio-fosforo trąšomis vaisių formavimosi laikotarpiu.
6. Reguliariai tikrinkite augalus. Pastebėjus pirmuosius ligos požymius (rudavimą, dėmes, vytimą) – šalinti lapus ar net visą augalą.
7. Po sezono – šiltnamio dezinfekcija. Rudenį būtina pašalinti visus augalų likučius, išvalyti šiltnamį, galima naudoti specialias ekologiškas priemones dezinfekcijai.
Emocinė pusė – irgi svarbi
Nereikia gėdytis, jei patiriate nesėkmę. Net patyrę sodininkai klysta – kartais dėl naujų idėjų, kartais dėl per didelio pasitikėjimo sena praktika. Šiltnamio košmaras, kaip matyti šioje situacijoje, yra skaudi, bet vertinga pamoka.
Kitais metais galbūt ta pati šiltnamio erdvė vėl sužaliuos. Svarbiausia – padaryti išvadas, keisti priemones, laikytis pagrindinių principų ir auginti ne tik augalus, bet ir patirtį.
