Stovėjau su purkštuvu rankose ir skaičiavau: aštuntas sezonas, šešiasdešimt eurų kasmet, ir pomidorai atrodo prasčiau nei bet kada. Ant kiekvieno krūmo po penkias šešias amarų kolonijas, lapai raitosi, agurkų žiedai krenta neapdulkinti.
Žmona stovėjo ant laiptų ir žiūrėjo. „Vėl purkši? Pernai irgi purkšei. Ir užpernai. Ar bent kartą padėjo?”
Neturėjau ką atsakyti. Padėjau purkštuvą ant žemės ir nuėjau vidun.
Vienas interviu, kuris privertė pajusti gėdą
Tą vakarą radau dr. Ingridos Baranauskienės, VDU Žemės ūkio akademijos entomologės, interviu apie pesticidų poveikį sodams. Ji rašė tiesiai: „Pesticidai naikina ne kenkėjus – jie naikina viską, kas kenkėjus kontroliuoja. Boružės atsigauna per šešias aštuonias savaites. Amarai – per keturias dienas. Kuo dažniau purkšiate, tuo labiau tampate priklausomi.”
Perskaičiau du kartus. Aštuonerius metus dariau būtent tai – purkšiau vis dažniau ir stebėjausi, kodėl blogėja.
Dr. Baranauskienė siūlė kažką, kas skambėjo absurdiškai: šaukštą cukraus ištirpinti lėkštelėje šilto vandens, sutrinti mėtos lapą ir pastatyti prie lysvių. Keturias tokias stoteles per sodą. „Tai pritrauks viengules bites,” – rašė ji. – „O bitės paleis grandinę: apdulkinimas, žydintys augalai, naudingieji vabzdžiai, natūrali kenkėjų kontrolė. Jums tereikia nustoti tą grandinę griauti.”
Žmonai pasakiau, ką darysiu. Ji pažiūrėjo ir atsakė: „Supilsi cukrų į lėkštelę ir tai išgelbės pomidorus? Gerai, bet pesticidų kol kas neišmesk.”
Neprireikė jų daugiau.
Devinta diena viską pakeitė
Trečią dieną prie lėkštelių zujavo laukinės bitės – smulkios, viengulės, visai ne tos, kurias įsivaizduoji iš avilio. Per savaitę jų buvo prie visų keturių stotelių. Devintą dieną ant pomidorų lapų pamačiau boružes. Suskaičiavau: ant vieno krūmo – vienuolika boružių. Per aštuonerius metus chemijos tiek nemačiau per visą sezoną.
Po dviejų savaičių perėjau kiekvieną lysvę ir skaičiavau amarų kolonijas. Anksčiau būdavo po penkias septynias ant kiekvieno augalo. Dabar – vos viena dvi, ir tos retėjo kasdien. Prie agurkų pastebėjau nėriniuotukus – smulkius, žalsvus vabzdžius, kurie tiesiog sėdėjo ant lapų ir ramiai darė savo darbą.
Kaimynas Rimas užėjo pažiūrėti, kodėl nebepurkšiu. Parodžiau lėkšteles su cukrumi. Pasikasė pakaušį ir pasakė: „Klausyk, arba tu genijus, arba visiškai pamišęs.” Po savaitės pastatė savo keturias.
Žmona irgi pastebėjo pokyčius. Vieną vakarą priėjo prie lysvių, pažiūrėjo į pomidorus ir tyliai pasakė: „Atrodo, kad cukrus veikia geriau nei tas tavo purkštuvas.”
Rudenį skaičiai kalbėjo patys
Pesticidams – nulis eurų. Pomidorų derlius – geriausias per penkerius metus. Agurkus apdulkino vabzdžiai, kurių anksčiau sode nematydavau. Dirvožemis kvepėjo kitaip – drėgnu mišku, ne chemija. Pasodinau levandų palei tvorą, rugiagėlių tarp lysvių ir medetkų prie šiltnamio – kad bitėms būtų ko maitintis nuo balandžio iki spalio.
Rimas atėjo rudenį ir prisipažino: „Man irgi suveikė. Žmona sako – pirmas kartas per šešerius metus, kai pomidorai nesudžiūvo nuo amarų.”
Dabar kiekvieną pavasarį pirmas darbas – keturios lėkštelės su cukrumi. Ne purkštuvas.
O purkštuvas stovi garaže. Laistau juo gėles – ir tai vienintelis dalykas, kuriam jis kada nors tikęs.
