Kai teta Zita parodė nuotrauką savo pomidorų, pagalvojau, kad tai fotošopas. Tamsiai violetiniai, beveik mėlyni vaisiai kabėjo ant krūmo kaip didžiulės mėlynės – tik dešimt kartų didesnės. „Atvažiuok ir pats paragauk”, – pasakė ji telefonu tokiu tonu, lyg būtų atradusi aukso gyslą savo darže.
Kitą savaitgalį stovėjau prie jos lysvių Vadaktuose ir negalėjau patikėti. Trys eilės pomidorų krūmų žėrėjo tokiomis spalvomis, kokių mano darže niekada nebuvo. Kaimynė iš gretimo sklypo jau stovėjo prie tvoros ir filmavo telefonu.
Iš kur atsiranda ta spalva
Zita paaiškino ramiai, kaip žmogus, kuris jau trečią sezoną tai daro: „Čia nėra jokios chemijos. Tai antocianinai – tie patys pigmentai, kurie dažo mėlynes.” Ji paėmė vieną pomidorą, perpjovė per pusę ir parodė: išorė tamsiai violetinė, o vidus – ryškiai raudonas, sultingas, kvepiantis vasara. Skonis nustebino – saldus, sodriai pomidoriškas, be jokio kartėlio.
Šiuos pomidorus sukūrė ne gamta viena. Oregono universiteto mokslininkas dr. Jimas Myersas dvylika metų kryžmino laukinių pomidorų genetiką su naminių veislių skoniu, kol gavo stabilią veislę „Indigo Rose”. Nuo tada atsirado ir daugiau – „Blue Beauty”, „Clackamas Blueberry”, „Black Beauty”. Visos jos nehibridinės, tai reiškia, kad sėklas galima rinkti ir kitam sezonui.
Trys veislės, kurias Zita pataria pradedantiesiems
Pirmoji – „Clackamas Blueberry”. Kompaktiški krūmai, tinka net balkonui. Maži, saldūs vaisiai, kuriuos vaikai valgo tiesiai nuo krūmo kaip uogas.
Antroji – „Blue Beauty”. Avietinė oda su melsvai juodomis pečiais, mėsingas vidus. „Šitą pjaunu į salotas – svečiai visada klausia, kas per stebuklas”, – juokėsi Zita.
Trečioji – „Black Beauty”. Tamsiai violetinė odelė, beveik juoda. Reikalauja daugiausiai saulės – mažiausiai šešias valandas per dieną – bet atlygina intensyviausiu skoniu ir didžiausiu antocianinų kiekiu.
Ko reikia, kad spalva būtų tikra
„Per pirmą sezoną padariau klaidą – pasodinau per pavėsį”, – prisipažino Zita. Pomidorai užaugo, bet liko žalsvi, be jokio mėlynumo. Antocianinai susidaro tik tiesioginėje saulės šviesoje. Kuo daugiau saulės patenka ant vaisiaus, tuo tamsesnė ir ryškesnė spalva.
Dirva turi būti turtinga organinėmis medžiagomis – Zita naudoja kompostą ir pernykščius lapus. Laistymas reguliarus, bet be užmirkimo. Per daug azoto trąšų – ir krūmas augins lapus, ne vaisius. Zita patarė paprastai: „Geriau mažiau trąšų ir daugiau kantrybės.”
Kodėl tai nėra tik gražu
Mėlyni pomidorai – ne vien akių džiaugsmas. Tyrimai rodo, kad antocianinai padeda mažinti širdies ir kraujagyslių ligų riziką, palaiko metabolinius procesus ir veikia kaip stiprūs antioksidantai. Tų junginių paprastuose raudonuose pomidoruose beveik nėra.
Zita apie tai negalvoja moksliškai. Ji sako paprasčiau: „Valgau tai, kas auga, ir jaučiuosi geriau nei pernai.” Jos receptas – perpjauti per pusę, užpilti alyvuogių aliejumi, šiek tiek druskos ir į orkaitę penkiolikai minučių. „Tirpsta burnoje”, – pridūrė ir nusišypsojo.
Kai visas kaimas nori sėklų
Šį rudenį Zita žada surinkti sėklas iš geriausių vaisių ir pasidalinti su kaimynais. „Pernai daviau trims – šiemet prašo jau aštuoni.” Ji sako, kad sėklos laikosi puikiai, jei jas gerai išdžiovini.
Grįžtant namo pagalvojau – kartais geriausias dalykas darže yra ne derlius, o tas momentas, kai kaimynė stovi prie tvoros ir klausia: „Zita, iš kur tu tai gavai?”
