Šokiruojantis faktas, kurį išgirdau praeitą savaitę, kelias dienas neleido užmigti. Mokslininkai, dirbantys su sintetine biologija, atvirai aptaria scenarijų, kurio atveju jokio atšaukimo nebeliks. Niekada. Jei eksperimentas pavyks ir kas nors išspruks iš laboratorijos sienų, mes neturėsime nė vieno įrankio, kuriuo galėtume tai sustabdyti.
Pirmąkart apie tai paskaitęs, pamaniau, kad tai mokslinės fantastikos romano siužetas. Bet kalbama apie realius tyrimus.
Kas yra veidrodinė gyvybė
Visa Žemės gyvybė — nuo bakterijų iki banginių — sukurta iš tų pačių statybinių blokų, sudarytų vienodu būdu. Aminorūgštys mūsų kūne yra „kairinės” formos. Cukrūs — „dešininės”. Tai standartas, kurį gamta naudoja jau apie keturis milijardus metų.
Veidrodinė gyvybė reikštų organizmus, kuriuos sudaro tos pačios molekulės, tik atspindėtos. Lyg paimtum savo dešinę ranką ir pastatytum priešais veidrodį — atspindys atrodo identiškas, bet jo nepritaikysi prie kairinės pirštinės. Vytautas, biochemijos doktorantas, kurio pažįstama dirba mokslinėje grupėje, paaiškino paprastai:
— Mūsų imuninė sistema neatpažintų tokio organizmo. Antibiotikai jam neveiktų. Net plėšrūnai, kurie kontroliuoja bakterijų populiacijas natūroje, jų nesuvirškintų.
Skambėjo kaip biocheminė neperšaunama liemenė. Tik problema ta, kad ji veikia į abi puses.
Kodėl mokslininkai nerimauja
Davidas Relmanas, vienas žinomiausių JAV mikrobiologų, pernai paskelbė tekstą, kur perspėjo apie tai, ką vadina „nesustabdoma invazija”. Jei veidrodinė bakterija išsprūstų į aplinką, niekas Žemėje negalėtų jos suėsti. Niekas negalėtų jos užkrėsti virusu. Niekas neturėtų antikūnų.
Įsivaizduokite invazinę rūšį be jokių priešų. Be jokių ribotojų. Tokia bakterija galėtų augti eksponentiškai, kol pasiektų išteklių ribą — o tada būtų jau per vėlu kalbėti apie ekosistemų pusiausvyrą.
Pasteur’o instituto sintetinės biologijos vadovas Davidas Biccard’as pripažįsta: galima nauda gydyti atsparias infekcijas yra reali, bet kainą tektų lyginti su rizika visai planetai.
Ar galima ką nors valdyti
Paklausiau Vytauto, ar laboratorijos tikrai gali sulaikyti tokį organizmą.
Jis nutilo. Tada papasakojo apie atvejus, kai įprastos bakterijos pabėga iš biologinio saugumo lygio laboratorijų — ne kartą, ne du. Šveicarijoje. Taivane. JAV. Personalas suserga, kartais miršta. Ir tai — su žinomais mikrobais, kuriems turime gydymą.
— Su veidrodine gyvybe nieko panašaus nebus, — pasakė jis. — Vienas susitarimo pažeidimas vienoje laboratorijoje vienoje šalyje, ir negrįžimo taško nebebus.
Štai kodėl jau penkiasdešimt mokslininkų pasirašė atvirą laišką, raginantį visiškai sustabdyti šituos tyrimus. Ne sulėtinti. Sustabdyti.
Argumentai už ir prieš
Šalininkai sako, kad medicinos pažanga, kurią galėtų atnešti veidrodinės molekulės, yra per didelė, kad ją atmestume. Lėtinės ligos, atsparios infekcijos, vėžio terapija — visa tai galimybių sąrašas.
Skeptikai atsako paprastai: tų pačių rezultatų galima siekti kitais keliais. Sintetinė biologija turi dešimtis krypčių. Pasirinkti vienintelę, kurios klaida yra visiškai negrįžtama, atrodo nelogiška.
Negrįžtamumas — pagrindinis žodis. Cheminis avarijos atvejis išsiplauna iš upės per metus. Branduolinis išmetimas radioaktyvus tūkstantmečius. Veidrodinė bakterija, gebanti daugintis, gali likti čia tiek, kiek liks Žemės.
Klausimas, kuris lieka
Sėdėdamas vakare prie lango, galvojau apie vieną dalyką. Mes turime tarptautines sutartis dėl branduolinio ginklo. Turime cheminio ginklo konvencijas. Turime taisykles, kaip elgtis su pavojingomis bakterijomis.
Bet veidrodinei gyvybei jokių tarptautinių taisyklių dar nėra. Jokios priežiūros institucijos. Jokio mechanizmo, kuris vienoje šalyje sustabdytų tai, ką kita šalis galėtų pradėti.
Ar tai eksperimentas, kuris turėtų vykti laboratorijoje? O gal kažkas, ko nereikėtų bandyti niekur niekada? Galbūt tai vienas iš tų klausimų, į kuriuos atsakymas gimsta tik tada, kai apie juos pradeda kalbėti ne tik mokslininkai, bet ir paprasti žmonės — kurie tame pačiame pasaulyje gyvens kartu su pasekmėmis.
