Stovėjau prie sodo lysvės su tuščiu kibirėliu rankoje. Mano svogūnai šiemet buvo katastrofa. Maži, deformuoti, dalis pradėjusių pūti. Pernai ta pati lysvė davė sportinio tipo derlių — stambius, lygius, skanius svogūnus.
Sėklas naudojau tas pačias. Iš pernykščio derliaus surinktas. Visada taip dariau.
Atvažiavo kaimyninis sodininkas Vytautas, kuris šitą darbą dirba keturiasdešimt metų.
„Iš kur tu pernai pirkai motininius svogūnus?”
„Pirkau iš didžiojo prekybos centro tinklo. Maišelis su pavadinimu.”
Vytautas pasižiūrėjo į mane su mišinine užuojautos ir „aš tau dabar paaiškinsiu vieną dalyką, kurio niekas paprastai nepaaiškina”.
Klastingas skirtumas, kurio niekas neminta etiketėse
Vytautas atsisėdo ant suoliuko ir paaiškino.
„Pasaulyje yra dvi pagrindinės sėklų kategorijos. Pirma — atvirojo apdulkinimo veislės. Antra — hibridai, dažnai pažymėti F1 raidėmis. Skirtumas tarp jų atrodo nedidelis. Pasekmės — milžiniškos.”
Pridūrė: „Atvirojo apdulkinimo veislės yra genetiškai stabilios. Iš jų rinktos sėklos kitais metais užaugins tokius pat augalus, kokie buvo motininiai. Nuo amžiaus į amžių, kartų į kartas.”
„O hibridai?”
„Hibridai — tai du skirtingi tėvai, sukryžminti gamykloje. Pirmoji karta — F1 — yra puiki. Stambūs, vienodi, derlingi. Bet jų sėklos — genetinis chaosas. Antroji karta gali grįžti prie senelių savybių, iškrypti į mažus, deformuotus, skirtingo dydžio svogūnus. Tiksliai tai, ką tu turi.”
Kaip atpažinti motininę medžiagą
Vytautas paprašė paimti ankstesnį maišelį. Patikrinome etiketę. Buvo užrašytas pavadinimas „Sturon F1″ — su mažomis F1 raidėmis šono apačioje.
„Štai. Tu pirkai hibridą. Geras hibridas — pirmaisiais metais davė puikų derlių. Bet tu atsiskyrei sėklas iš jo, manydamas, kad tai paprasta veislė.”
Etiketėje turi būti aiškiai užrašyta „atvirojo apdulkinimo veislė” arba lotyniškas pavadinimas be „F1″ arba „hibridas” žodžių.
LT tradicinės atvirojo apdulkinimo svogūnų veislės — Stuttgarter Riesen, Bessonovskij, Strigunovskij, Krasnodarskij, Centurion (be F1).
Kaip atrinkti motininius augalus
„Sėklai imk tik geriausius, sveikus svogūnus iš pernykščio derliaus. Ne tuos, kurie pradėjo pūti. Ne tuos, kurių lapai pageltę pernai per anksti. Ne mažiausius. Genetiškai geriausius.”
Idealus motininis svogūnas — vidutinio ar didesnio dydžio, kieto kūno, su nepažeistu paviršiumi, be ligų požymių. Saugomi vėsiai, sausai, iki pavasario sodinami atskirai.
Sėklų rinkimo procesas
Pavasarį pasodinkite atrinktus motininius svogūnus eilutėje. Nevalgykite — leiskite augti. Po kelių mėnesių iš svogūno centro pradės kilti aukštas stiebas su žiedu kepuraitės pavidalu.
Žiedas atrodys kaip rutulys iš mažų baltų gėlyčių. Bites mėgsta tuos žiedus. Po žydėjimo žiedlapės nukris, ir liks žalia sėklų galvutė.
Sėklos brendsta vasaros pabaigoje. Žinosite — galvutės pradeda išdžiūti, šviesėja, atveria juodas sėklas viduje. Sėklos turi būti juodos, kietos, glotnaus paviršiaus.
Nukirpkite stiebus su galvutėmis. Pakloti ant popieriaus vienu sluoksniu. Džiovinti dvi savaites pavėsyje.
Kaip laikyti, kad daigumas išliktų
Po džiovinimo iškratykite sėklas iš galvučių, persijokite per smulkų rėtį.
Laikyti sausoje, vėsioje, tamsioje vietoje. Popieriniame vokelyje arba medvilniniame maišelyje — niekada plastikiniame, kuris kaupia drėgmę.
Svogūnų sėklos savo daigumą išlaiko dvejus, gerai laikomos — trejus metus. Naudokite per pirmus dvejus metus.
Patikrinimo testas prieš sodinant
Paimkite šimtą sėklų iš atsargų. Padėkite ant drėgnos popierinės šluostės plastikinėje dėžutėje. Uždarykite. Palaikykite šiltai, apie 20 laipsnių, aštuonias dienas.
Suskaičiuokite, kiek sudygo. Jei daugiau kaip aštuoniasdešimt — sėklos puikios. Šešiasdešimt iki aštuoniasdešimties — tinka, sodinkite tankiau. Mažiau nei šešiasdešimt — neverta darbo.
Geriau prarasti aštuonias dienas dabar, nei visą sezoną prarasti dėl mirusių sėklų. Vytautas tą savaitę manęs išmokė ne tik svogūnų sėklos, bet ir to, kad geras kaimynas — geriau už pusšimtį interneto straipsnių.
