Atsimenu, kaip močiutė ankstų rytą skubėdavo į vištidę su mažu kibirėliu rankose. Penkios vištos. Trylika kiaušinių per savaitę net sausį, kai pas kaimynus tuščios lizdai stovėjo. Močiutė šypsodavosi: „Čia jokios paslapties nėra, tik dėmesys.”
Praėjus trisdešimčiai metų pradėjau pats laikyti vištas. Vasarą dėjo gražiai. Spalį — nustojo praktiškai visiškai.
Tada nuvažiavau pas kaimyninį ūkininką Mindaugą, kurio septynios vištos deda kiaušinius ištisus metus. Tai, ką pamačiau, perrašė visus mano šaltinius iš interneto.
Pirmas niuansas: amžiaus ratas
„Daug žmonių laiko vištas po penkerius, šešerius metus ir stebisi, kodėl mažėja kiaušinių. Pikas — pirmieji dveji metai. Trečiais ir ketvirtais — pusė. Po penkerių — vos lizdą šildys.”
Pridūrė: „Aš kasmet keičiu po dvi vištas. Vienas pulko trečdalis — jaunos viščiukai, kitas — pikinio amžiaus, trečias — vyresnės, kurios dar deda. Toks ratas užtikrina, kad visada būsiu dengtas.”
Antras niuansas: šviesa, kurią vasarą gauname dovanai
Lietuvos žiemą dienos šviesos turime apie septynias valandas. Vištoms reikia keturiolikos.
„Štai paslaptis”, — pasakė Mindaugas, parodydamas mažą LED lempą virš lizdų. „Lapkritį, gruodį, sausį duodu papildomą šviesą. Įsijungia keturios ryto, gęsta aštuonios vakaro. Ne ryški — tik tokia, kad vištos ‚galvotų’, jog pavasaris. Be šitos lemputės jos nustoja dėti, nes biologinis laikrodis pasako — laukite šilumos.”
Trečias niuansas: kalcis, kurio dažniausiai trūksta
„Kiaušinis yra apie dvidešimt procentų kalcio. Vištos jį traukia iš dirvožemio, iš to, ką gauna lakstydamos. Žiemą — niekur to negausi.”
Mindaugas turi atskirą indą su sutrupintais kiaušinių lukštais (kepamas duonos krosnyje keletą minučių, paskui smulkinamas plaktuvu). Šalia — kreidos gabaliukas, kurį vištos pačios skaldo.
„Vištos žino, kiek joms reikia. Aš tik užtikrinu, kad būtų.”
Ketvirtas niuansas: vandens temperatūra žiemą
Šitas dalykas nustebino labiausiai.
„Jei vanduo, kurį joms duodate, yra šaltas — energija eina termoreguliacijai, ne kiaušinių dėjimui. Aš joms duodu drungną vandenį du kartus per dieną. Niekada ledinį. Yra šildomi girdikliai, jeigu turite elektros vištidėje. Jei ne — du kartus per dieną pakeisti vandenį užtenka.”
Penktas niuansas: dulkių vonia
Mindaugas parodė kampą su smėliu, sumaišytu su medžio pelenais.
„Šitas vonios kambariukas — tai kovos prieš parazitus laukas. Vištos pačios maudosi, dulkės pasiekia plunksnas, parazitai negali įsitvirtinti. Be šito kampelio — utėlės, erkės, kurios atima energiją ir mažina dėjimą.”
Smėlis su pelenais pakeičiamas kas mėnesį. Užtenka dviejų kibirų metams.
Streso šaltiniai, kurių dažnai nepastebi
Mindaugas išvardijo penkis dalykus, kurie sustabdo dėjimą staiga.
Plėšrūnai (užtenka, kad katė vakare prieina prie tinklo). Triukšmingi remontai šalia vištidės. Pulko perpildymas (vienai vištai bent ketvirto kvadratinio metro patalpoje). Naujos vištos, įvestos be karantino. Staigus pašaro pakeitimas — bent savaitės pereinamasis laikotarpis.
„Vištos yra subtilios būtybės. Joms reikia rutinos, ramybės ir nuoseklumo.”
Ką pakeisti šią savaitę
Pirma — nustatykite vištų amžių. Jei daugumai jau penkeri ir daugiau, planuokite pakeitimą pavasarį.
Antra — patikrinkite, ar yra LED lemputė virš lizdų su laikmačiu. Jei ne — dvylika eurų išspręs problemą.
Trečia — paruoškite kiaušinių lukštų indą. Tai nemokama ir tai svarbiausia žiemos paslaptis.
Ketvirta — patikrinkite vandens temperatūrą rytą. Plonas ledo sluoksnis — tai jūsų prarastų kiaušinių priežastis.
Penkta — kampas su smėliu ir pelenais. Du kibirai. Vienas reidas pas kaimyną su krosnimi.
Močiutės žodžiai, kurie pasirodo teisingi
Močiutė turėjo posakį, kurį pamiršau, kol netapau pats šeimininku.
„Vištos, vaikeli, nereikalauja daug. Tik kad būtų pastebėtos. Kiekvieną dieną. Po truputį. Tada jos tau dėkos visus metus.”
Trisdešimt metų galvojau, kad ji kalba simboliškai. Pasirodo — ji kalbėjo apie šviesą, vandens temperatūrą, kalcio indą ir dulkių kampą.
