Sėdėjau restorane ir užsisakiau šparagų. Draugė iš Vokietijos pažvelgė į mane keistai.
„Tu žinai, kad Hamburgo botanikos sodas juos įvardijo antru nuodingiausiu augalu Europoje?” paklausė ji.
„Ką?” nustebau. „Tai paprasta daržovė.”
„Ne visai,” atsakė ji. „Paskaityk, ką rašo mokslininkai.”
Tą vakarą praleidau prie kompiuterio. Ir tai, ką radau, privertė kitaip pažiūrėti į žalias stiebelius savo lėkštėje.
Ką kaupia šparagai
Toksikologas Marius, su kuriuo susisiekiau po kelių dienų, paaiškino situaciją.
„Šparagai turi savybę kaupti teršalus iš dirvožemio,” sakė jis. „Kadmis, chloratai, pesticidų likučiai – visa tai keliauja į stiebą.”
Kadmis – sunkusis metalas, kuris kenkia inkstams ir kepenims. Chloratai trikdo skydliaukės funkciją. Pesticidai – na, apie juos visi žino.
„Bet tai dar ne viskas,” tęsė Marius. „Šparaguose daug purinų. Tai natūralūs junginiai, kurie organizme virsta šlapimo rūgštimi.”
Tiems, kas serga podagra, tai reiškia skausmingus priepuolius. Tiems, kas turi inkstų akmenų – dar didesnę riziką.
Kodėl vieni šparagai pavojingesni už kitus
„Spalva daug ką pasako,” aiškino toksikologas. „Žalieji šparagai auga virš žemės, saulėje. Baltieji – po dirvos sluoksniu.”
Skirtumas esminis. Baltieji šparagai ilgiau kontaktuoja su dirva ir sukaupia daugiau teršalų. Kadmio, chloratų, pesticidų likučių – visko daugiau.
„Jei jau valgote šparagus, rinkitės žalius,” patarė Marius. „Ir žiūrėkite, iš kur jie atvežti.”
Ekologiški šparagai iš sertifikuotų ūkių – saugiausias pasirinkimas. Importuoti iš šalių su silpna žemės ūkio priežiūra – rizikingiausi.
Kas turėtų jų vengti
„Podagra – pirmas kontraindikacija,” sakė Marius. „Purinai tiesiog sprogdina šlapimo rūgšties lygį.”
Inkstų akmenys – antra priežastis būti atsargiems. Šparagai gali paspartinti naujų akmenų formavimąsi.
„Ir dar viena grupė – žmonės su jautriu žarnynu,” pridūrė jis. „Šparagai sukelia pūtimą, dujų kaupimąsi. Jei turite virškinimo problemų – geriau susilaikykite.”
Mano draugė iš Vokietijos pasirodė turinti inkstų akmenų istoriją. Dabar supratau, kodėl ji taip reagavo į mano užsakymą.
Kaip juos paruošti saugiai
„Jei sveikatos problemų neturite – šparagus valgyti galima,” nuramino Marius. „Bet paruošimas svarbu.”
Pirmas žingsnis – kruopščiai nuplauti tekančiu vandeniu. Paviršiaus teršalai nusiplaus. Geriausia mirkinti porą minučių ir tada nuskalauti.
Antras – virti, garuose arba blanširuoti. Šiluminis apdorojimas suardo dalį kenksmingų medžiagų. Žalių šparagų geriau nevalgyti – tai ne morkos, kurias galima kramsnoti tiesiog iš maišelio.
„Ir porcijos,” pridūrė toksikologas. „Kartą per savaitę – normalu. Kasdien – jau per daug. Organizmas tiesiog nespėja išvalyti to, kas susikaupia.”
Dar vienas patarimas – pirkti sezoninį. Pavasarį lietuviški šparagai šviežiausi, mažiausiai apdoroti konservantais kelionei.
Ką nusprendžiau
Kitą kartą restorane vėl užsisakiau šparagų. Bet šį kartą paklausiau padavėjo: „Žali ar balti? Iš kur atvežti?”
Jis pažiūrėjo nustebęs – matyt, pirmą kartą kas nors tokius klausimus uždavė.
„Žali, lietuviški,” atsakė.
„Tada tinka,” pasakiau.
Draugė iš Vokietijos nusišypsojo. „Pagaliau išmokai,” tarė ji. „Dabar valgyk ramia sąžine.”
Ne visi augalai vienodai saugūs – bet ir ne visi vienodai pavojingi. Svarbu žinoti, ką valgai ir iš kur tai atkeliavo. Tą pamoką šparagų istorija išmokė puikiai.
