Biuras. Trečia valanda. Tomas, reabilitologas iš Kauno, atsistojo nuo stalo ir užsimetė striukę. Kolega pakėlė galvą: „Kur eini?” — „Aplink pastatą. Penkios minutės.” Kolega nusijuokė. „Ir ką tai pakeis?” Tomas atsakė ramiai: „Viską.”
Jis tą daro kiekvieną dieną. Jau trečius metus. Ir teigia, kad tai vienas geriausių sprendimų, kuriuos kada nors priėmė.
Ką rado tyrėjai
135 000 suaugusiųjų Europoje ir JAV aštuonerius metus nešiojo fizinio aktyvumo stebėjimo įrenginius. Rezultatai parodė aiškų dėsningumą — vos penkios minutės spartaus ėjimo per dieną sumažino ankstyvos mirties riziką dešimčia procentų. Ne valanda bėgimo. Ne sporto salė. Penkios minutės.
„Kai tai perskaičiau, net sustojau,” pasakojo Tomas. „Mes pacientams kartodavome — trisdešimt minučių, penkis kartus per savaitę. O čia — penkios minutės. Ir jau matyti efektas.”
Kodėl biuro darbuotojams tai svarbu labiausiai
Žmogus, kuris sėdi aštuonias valandas per dieną, patiria silpnesnę kraujotaką, lėtesnę medžiagų apykaitą ir retesnį raumenų aktyvumą. Kūnas tarsi užmiega. Būtent todėl net mažiausias judesys tokiam žmogui duoda neproporcingai didelį efektą.
Tomas paaiškino paprastai: „Jei sportininkas prideda penkias minutes — jis beveik nieko nepajunta. Bet jei tai padaro žmogus, kuris visą dieną sėdi — organizmas reaguoja iš karto. Atsiranda erdvės pagerėjimui. Ir kūnas ją panaudoja.”
Didžiausia nauda — tiems, kurie juda mažiausiai. Tai ne paradoksas. Tai fiziologija.
Kas vyksta kūne per tas penkias minutes
Spartus ėjimas — maždaug penki šeši kilometrai per valandą — paleidžia grandinę. Padažnėja širdies ritmas. Pagerėja kraujotaka. Raumenys pradeda intensyviau pasisavinti deguonį iš kraujo. Kraujospūdis švelniai reguliuojasi. Lėtinis uždegimas, siejamas su senėjimu ir lėtinėmis ligomis, pradeda mažėti.
„Tai ne stebuklai,” pridūrė Tomas. „Tai paprasčiausia biologija. Kūnas sukurtas judėti. Kai jis nejuda — pradeda gesti. Kai vėl pajuda — atsinaujina.”
Kaip pradėti šiandien
Nereikia sporto batelių. Nereikia plano. Tomas siūlo paprasčiausią būdą — susieti penkias minutes su jau esama rutina. Po kavos — ratas aplink pastatą. Prieš pirmą susitikimą — lipimas laiptais. Per telefono skambutį — žingsniavimas koridoriumi.
„Pastatyk automobilį toliau,” patarė. „Arba išlipk iš autobuso viena stotele anksčiau. Viskas. Penkios minutės atsiranda pačios.”
Svarbiausia — ne tobulumas. Svarbiausia — nuoseklumas. Kiekvieną dieną. Tas pats mažas veiksmas.
Ir klausimas, kurį Tomas užduoda kiekvienam savo pacientui: „Jei penkios minutės gali pakeisti dešimt procentų — kodėl dar to nedarai?”
