Pušų kankorėžių uogienė: kurie kankorėžiai tinka ir kaip ją išvirti teisingai

pušų kankorėžių uogienės receptas

Kodėl vieni kankorėžių uogienės stiklainiai kvepia mišku ir gydo, o kiti — kartūs, tamsūs ir beveik nevalgomi? Viskas prasideda nuo vieno klausimo: kokius kankorėžius surinkote?

„Pirmą kartą nuskyniau per didelius — jau sukietėjusius, rudus,” — prisiminė viena šeimininkė. „Uogienė gavosi kaip medienos nuoviras. Antrą kartą paėmiau mažus, žalius — ir skirtumas buvo neįtikėtinas.”

Kuriuos kankorėžius rinkti

Tinka tik jauni, žali, minkšti kankorėžiai — nuo vieno iki keturių centimetrų ilgio. Jie turi būti lipnūs nuo sakų ir lengvai praduriami peiliu. Jei peilis nesikiša — kankorėžis per senas.

Rinkti nuo sveikų medžių, toliau nuo kelių ir pramoninių teritorijų. Tik nuo šakų — ne nuo žemės. Nukritę ar prasivėrę rudi kankorėžiai nebetinka.

Lietuvoje geriausias laikas — birželio pradžia–vidurys, kai kankorėžiai dar visiškai žali ir maži. Dažniausiai naudojami paprastosios pušies kankorėžiai — jie suteikia subalansuotiausią skonį su švelnia sakų nata. Eglių ir kėnių kankorėžiai taip pat tinka, bet aromatas bus kitoks ir intensyvesnis.

Receptas: klasikinė pušų kankorėžių uogienė

Reikės:

  • 1 kg jaunų žalių pušų kankorėžių
  • 1 kg cukraus
  • Vandens — tiek, kad apsemtų kankorėžius 1–1,5 cm

Gaminimas:

Kankorėžius perrinkti, pašalinti spygliukus ir šiukšles. Kruopščiai nuplauti šaltu vandeniu.

Supilti į emaliuotą puodą ir užpilti vandeniu — vos virš kankorėžių. Užvirti. Tada subeti cukrų — kilogramas cukraus litrui skysčio.

Vėl užvirti, sumažinti kaitrą iki mažiausios ir virti pusantros valandos, nuolat nugriebiant putas.

„Putos — svarbiausia dalis,” — paaiškino šeimininkė. „Jei jų nenugriebiate, uogienė bus drumsta ir kartokai.”

Paruošta uogienė bus skaidri, gintarinio atspalvio. Kankorėžiai — šiek tiek raustelėję, prisigėrę sirupo. Perlaužus vieną — viduje rožinės spalvos sakos. Tai vertingiausia dalis.

Supilstyti į sterilizuotus stiklainius dar karštą. Užsukti dangteliais. Apversti aukštyn dugnu ir leisti atvėsti po rankšluosčiu.

Šeimai iš trijų žmonių žiemai paprastai pakanka vieno–dviejų litrų. Tai nėra produktas, kurį valgote šaukštais — tai vaistas ir delikatesais viename.

Kam negalima

Ši uogienė — ne visiems. Jos negalima vartoti sergantiesiems diabetu, skrandžio opa ar gastritu. Vaikams iki septynerių — neduoti arba tik labai mažais kiekiais. Nėščioms ir maitinančioms moterims — pirmiausia pasitarti su gydytoju.

Alergiškiems spygliuočiams — vengti visiškai.

Sveikiems suaugusiems — arbatinis šaukštelis į puodelį arbatos šaltu metu. Pakanka kaip profilaktikai ir tiesiog skaniam vakarui.

Vienas stiklainis — ir žiema kvepia mišku.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami video

You May Also Like