Vieną vakarą kaimynė sustojo prie tvoros ir nebejudėjo. Už kelių žingsnių, ant ką tik nupjautos žolės, ramiai sėdėjo lapė. Nebėgo. Nesitraukė. Tik žiūrėjo.
„Ji manęs visiškai nebijo”, — vėliau pasakojo moteris. „Atrodė, tarsi būtų čia sava.”
Toks vaizdas Lietuvoje jau nebe naujiena. Lapės vis dažniau sukiojasi prie sodybų, daržų, net daugiabučių kiemų. Ir elgiasi taip ramiai, kad daugeliui kyla ta pati mintis: gal jos po truputį prijaukinamos? Gal netrukus turėsime naują — laukinį — augintinį?
Atsakymas įdomesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Kodėl lapė staiga elgiasi kaip sava
Maistas. Šiluma. Mažiau pavojaus.
Štai kas keičia lapės elgesį šalia žmonių. Kai praeini pro ją jos negainiodamas ir nekenkdamas, lapė išmoksta vieną paprastą dalyką: prisiartinti — beveik nerizikinga.
Ir tai vyksta ne per naktį. Pirmą vakarą lapė stebi iš toli, prisiglaudusi prie krūmų. Antrą — prieina keliais žingsniais arčiau. Trečią jau ramiai renka nukritusius obuolius vos už kelių metrų nuo šeimininko. Kiekvienas ramus vakaras ją moko tos pačios pamokos: čia saugu.
Prie to prisideda ir gausus maistas. Atviros šiukšliadėžės, komposto krūvos, soduose paliktas šunų ėdalas — visa tai lapei yra lengvas, patikimas grobis. Kam vaikytis pelę per lauką, jei prie tvoros kas vakarą laukia beveik pilnas dubuo?
Gyvenvietėse mažiau ir natūralių priešų. Nėra kam lapės gainioti, tad ji drąsiau juda net dienos šviesoje, o tanki sodų ir pašiūrių danga suteikia kur pasislėpti.
„Lapė nesvarsto, ar žmogus geras”, — paaiškino gamtininkas Andrius. „Ji skaičiuoja tik viena — ar arti žmogaus galima saugiai pavalgyti. Jei kartą pavyko, ji grįš. Ir kitą kartą prieis dar arčiau.”
Tai ne meilė žmogui. Tai šaltas išskaičiavimas.
Pripratimas — dar ne prijaukinimas
Ir čia slypi esminis nesusipratimas.
Tai, kad lapė nebebėga, dar nereiškia, kad ji prijaukinama. Mokslininkai tai vadina pripratimu — išmokta tolerancija, kuri gali dingti taip pat greitai, kaip atsirado. Vienas išgąsdinimas, vienas nemalonus susidūrimas, ir atsargumas grįžta akimirksniu.
Prijaukinimas yra visai kas kita. Jam reikia kartų kartų, per kurias žmogus sąmoningai atrenka ramiausius, mažiausiai baikščius gyvūnus. Tik tada keičiasi ne elgesys, o pati genetika.
Miesto lapė tokio pokyčio nepatyrė. Ji vis dar poruojasi kaip laukinė. Augina jauniklius kaip laukinė. Medžioja kaip laukinė. Tiesiog prie viso to pridėjo naują įgūdį — mokėjimą pasinaudoti žmogumi.
„Žmonės mato ramų gyvūną ir galvoja: štai, prisijaukino”, — atsiduso Andrius. „Bet tai tik kaukė. Po ja — ta pati laukinė lapė.”
Ar miestas gali laikui bėgant pakeisti lapes
Vis dėlto laikas daro savo.
Jei gyvenvietėje karta po kartos geriau išgyvena drąsesnės lapės — tos, kurios pakelia triukšmą, eismą ir žmonių artumą, — tai pamažu gali keisti visą populiaciją. Baikštesnės pasitraukia. Drąsesnės lieka ir susilaukia palikuonių.
Po daugelio kartų vidutinė gyvenvietės lapė gali atrodyti ramesnė ir lankstesnė nei jos giminaitė miške. Bet ir tai — ne prijaukinimas. Tai prisitaikymas prie gyvenimo šalia žmonių, kurį lemia ne žmogaus ranka, o pačios sąlygos.
Skirtumas subtilus, bet svarbus. Viename gyvenimą lemia gamta ir atsitiktinumas. Kitame — kryptingas žmogaus pasirinkimas. Tarp šių dviejų — ištisi šimtmečiai.
Tad drąsi kiemo lapė nėra prijaukinimo pradžia. Tai tik įrodymas, kokia lanksti gali būti laukinė gyvūno prigimtis, kai aplinka staiga pasikeičia. Ji nesitaiko prie mūsų taisyklių — ji tiesiog randa spragų mūsų pasaulyje.
Ko iš tikrųjų prireiktų, kad lapė taptų naminė
Mokslininkai tai kartą išbandė.
Kad laukinė lapė virstų kažkuo panašaus į naminį gyvūną, prireikė kartų kartų kryptingos atrankos: kiekvienoje veisti tik ramiausius, žmogaus prisilietimą pakeliančius, į jo balsą reaguojančius gyvūnus. Ir tik po daugelio kartų dalis lapių ėmė elgtis beveik kaip šunys — net vizgindavo uodegą.
Kartu keitėsi ir kūnas. Streso hormonai. Dauginimosi ritmas. Net kailio spalva ir ausų forma.
Bet visa tai vyko tik izoliuotose sąlygose, atskyrus gyvūnus nuo laukinių giminaičių ir sąmoningai juos veisiant. Kieme jokia lapė to nepatiria. Ji tiesiog prisitaiko prie žmogaus artumo — bet nesidomestikuoja.
Ką daryti, jei lapė lanko tavo kiemą
Ir čia — svarbi vieta.
Jei lapė ateina, geriausia, ką gali padaryti, — jos nemaitinti. Skamba negailestingai, bet tai jos labui. Maitinama lapė praranda paskutinį atsargumą, o be jo laukinis gyvūnas šalia žmonių ilgai neišgyvena — kelias, šuo ar žmogus, kuris nebus toks draugiškas.
Nemaitinama lapė lieka lape. Ateina, apžiūri, pasitraukia. Ir būtent tokia — sveika, atsargi, laisva — ji ir turi likti.
Tad kita drąsi lapė prie tvoros nėra būsimasis augintinis. Ji — laukinis gyvūnas, gerai perpratęs, kaip gyventi šalia mūsų. Grožėtis iš tolo galima. Šerti iš rankos — ne.
Ir turbūt būtent tai labiausiai stebina. Ne tai, kad ji priartėjo. O tai, kad ji tai padarė nieko mums neatiduodama — likdama iki galo laukinė.
