Virtuvėje senelis lupdavo bulves lėtai, o lupenas dėdavo ne į kibirą, o į atskirą dubenį. „Šito nemesk,” sakydavo, kai tik pastebėdavo, kad tiesiu ranką prie šiukšlių. Trisdešimt aštuonerius metus jis dirbo agronomu ir turėjo įprotį net iš atliekų padaryti ką nors naudinga. Serbentus prieš žiemą jis tręšdavo būtent lupenomis. Ir tas krūmas jo darže derėdavo kaip niekieno kito.
Ilgai maniau, kad tai tik senų laikų taupumas. Pasirodo, už jo slypi visai rimta logika.
Ko serbentams reikia prieš žiemą
Prieš ramybės periodą serbentams svarbu ne augti, o sutvirtėti. Rudenį pagrindinį vaidmenį atlieka fosforas ir kalis: šie elementai padeda sumedėti ūgliams, stiprina šaknis ir didina atsparumą šalčiui.
Azotas šiuo metu — beveik priešas. Jis skatina minkštą, vešlų augimą, kuris pirmųjų šalnų metu susilpnėja ir nušąla. Tręšti geriausia po derliaus nuėmimo, kai krūmas jau krypsta į ramybę.
„Serbentui rudenį reikia ne peno, o ramybės,” aiškindavo senelis. „Tik tos ramybės su kaliu.”
Bulvių lupenos — senelio receptas
Bulvių lupenose gausu kalio, todėl jos tampa paprasta organine trąša, kai nesinori mineralų. Lupenas geriausia naudoti džiovintas arba užšaldytas, o paskui užpilti karštu vandeniu, kad pasidarytų antpilas.
Džiovintų lupenų imama apie vieną kilogramą kibirui vandens; užšaldytų — apie du kilogramus. Po paros skystį nukoškite ir po kiekvienu krūmu supilkite po litrą. Antpilo pilti reikėtų tik ant drėgnos dirvos, aplink šaknis, o ne ant kaklelio.
Pigiau nebūna: bulvių Lietuvoje netrūksta, o lupenos vis tiek keliautų į kompostą. Čia jos tiesiog pasitarnauja dukart.
Jei renkatės mineralus ar mėšlą
Tiems, kas nori tikslesnio varianto, tinka mineralinis derinys: penkiolika gramų kalio sulfato ir trisdešimt gramų superfosfato vienam kvadratiniam metrui. Abi trąšos laisvai parduodamos Lietuvos sodo centruose.
Jei labiau prie širdies organika, po kiekvienu krūmu berkite tris–penkis kilogramus gerai perpuvusio komposto arba porą kilogramų mėšlo. Dirvą lengvai supurenkite, trąšas paskleiskite tolygiai, o paskui palaistykite.
Kaip saugiai naudoti vištų mėšlą
Vištų mėšlas serbentams tinka, tačiau tik atsargiai — dėl savo stiprumo jis gali nudeginti šaknis, jei atsidurs per arti krūmo. Saugiausia rinktis gerai perpuvusį mėšlą arba silpną skystą tirpalą, niekada ne šviežią kraiką.
Sausą mėšlą plonai paskleiskite tarp eilių ir įmaišykite į viršutinį dirvos sluoksnį, neliesdami stiebų. Skystą tirpalą stipriai praskieskite ir pilkite aplink šaknis, o ne ant jų. Po tręšimo dirvą dar kartą palaistykite.
Senelio dubenėlio su lupenomis šiandien nebėra, bet įprotis liko. Kiekvieną rudenį lupu bulves lėčiau nei reikėtų, o lupenas dedu į atskirą indą. „Palauk pavasario — pamatysi,” sakydavo jis. Pavasarį serbentai pražysta anksti, tankiai ir be jokio raginimo. Kaip tik taip, kaip jo darže.
