Šimtą metų jis buvo tik siaubo istorija. Grybelis, aptiktas senovės kapuose, siejamas su paslaptingomis tyrinėtojų mirtimis – nuo Tutanchamono kapo 1922-aisiais iki Lenkijos karaliaus Kazimiero IV ekshumacijos septintajame dešimtmetyje. Dešimt žmonių mirė – ir viskas buvo suversta „faraono prakeiksmui.”
Bet prakeikimas pasirodė esąs biologija. O ta biologija, kaip dabar teigia mokslininkai, gali padėti kovoti su viena agresyviausių kraujo ligų.
Kas iš tikrųjų slypėjo kapuose
Paslaptį išaiškino ne archeologai, o mikrobiologai. Kapų sienose aptiktas grybelis vadinasi Aspergillus flavus. Jis gamina toksinus, kurie sukelia sunkias plaučių komplikacijas – ypač žmonėms su susilpnėjusiu imunitetu. Tyrinėtojai, dirbę kapuose be apsaugos, tiesiog įkvėpė tai, kas juos nužudė.
„Tai nebuvo nei magija, nei prakeikimas,” – rašė Pensilvanijos universiteto tyrėjų komanda. „Tai buvo mikotoksinai – grybiniai nuodai, kuriuos žmonės kvėpavo uždarose erdvėse dešimtmečiais.”
Tačiau mokslininkus sudomino ne pati grybinė infekcija, o kažkas visiškai netikėta toje pačioje medžiagoje.
Junginys, kuris sustabdo vėžines ląsteles
Pensilvanijos universiteto mokslininkai iš Aspergillus flavus išskyrė junginius, vadinamus asperigimicinais. Tai cikliniai peptidai, kurie trikdo mikrovamzdelių polimerizaciją – procesą, be kurio vėžinės ląstelės negali dalytis.
Paprasčiau tariant – šie junginiai neleidžia leukemijos ląstelėms daugintis. Laboratorijoje jie sustabdė ūminės leukemijos ląstelių dalijimąsi panašiu efektyvumu kaip du FDA patvirtinti vaistai: citarabinas ir daunorubicinas.
„Mes nesitikėjome tokio rezultato iš grybinio junginio,” – pripažino tyrimo autoriai. „Tai buvo vienas tų atradimų, kai laboratorijoje tiesiog nutyli ir patikrini dar kartą.”
Kodėl jis veikia tik prieš leukemiją
Keisčiausia šio atradimo dalis – asperigimicinai beveik neveikia kitų vėžio tipų. Krūties, kepenų, plaučių vėžio ląstelėse jie neparodė reikšmingo aktyvumo. Priežastis slypi viename baltyme – SLC46A3. Tai transporteris, kuris „įleidžia” junginį į ląstelę. Leukemijos ląstelės šio transporterio turi daug, kitos – per mažai.
Mokslininkai tai vertina kaip privalumą, ne trūkumą. Tikslinis veikimas reiškia mažiau šalutinio poveikio – tai viena didžiausių chemoterapijos problemų. Įprasti vaistai naikina ir sveikas ląsteles, todėl pacientai kenčia nuo plikimo, pykinimo, imuninės sistemos nusilpimo. Junginys, kuris atpažįsta tik leukemijos ląsteles, galėtų to išvengti.
Vienas pakeitimas, kuris viską paspartino
Iš keturių asperigimicino variantų du turėjo natūralų priešleukeminį aktyvumą. Bet tikrasis lūžis įvyko, kai mokslininkai atliko lipidaciją – prie junginio prijungė riebalų rūgščių grandines. Po šio pakeitimo efektyvumas išaugo tiek, kad prilygo jau naudojamiems vaistams.
„Tai rodo, kad natūralūs junginiai gali būti chemiškai modifikuoti taip, kad taptų kliniškai konkurencingi,” – teigė tyrėjų komanda.
Kodėl pacientai šio vaisto dar ilgai nesulauks
Laboratoriniai rezultatai žadantys, bet kelias iki vaistinės ilgas. Mokslininkai dar turi patikrinti, kaip junginys elgiasi gyvame organizme – farmakokinetiką, šalutinį poveikį, dozavimą. Gamyba sudėtinga – grybinių peptidų išskyrimas reikalauja specializuotų technologijų.
Reguliacinis procesas nuo laboratorijos iki klinikinio leidimo paprastai užtrunka nuo septynerių iki dvylikos metų. Tai ilgas kelias, bet pradžia jau padaryta.
Šimtą metų Aspergillus flavus buvo tik prakeikimas. Dabar jis – kandidatas į vaistą. Kartais pavojingiausia medžiaga slepia tai, ko medicinai labiausiai reikia.
slug: kapo-grybelis-leukemija-vaistas-aspergillus
