Kiekvieną rudenį mūsų rūsio sienos tarsi „verkdavo”. Ant betono blizgėdavo drėgmės lašeliai. Dėžės pelydavo. Oras kvepėdavo drėgme.
Šiemet — sausa. Sienos švarios, atsargos sveikos, kvapo nė ženklo.
„Teks pirkti sausintuvą”, — kasrudens atsidusdavo vyras. Bet brangaus prietaiso taip ir neprireikė. Skirtumą padarė dvi pigios priemonės. Vieną jų senelis naudodavo dar tada, kai apie elektrinius oro sausintuvus niekas nė negalvojo.
Kas iš tikrųjų sukelia rūsio drėgmę
Kondensatas atsiranda, kai šiltas drėgnas oras susiduria su šaltais paviršiais. Rūsyje tokių apstu — vėsus mūras, betono grindys, kampai, kur oras stovi.
Prasta ventiliacija problemą tik gilina. Kai patalpa ilgai uždaryta, oro kaita sumažėja, o drėgmė kaupiasi. Prisideda ir drėgna žemė aplink pamatus bei atsargos, kurios pačios išskiria drėgmę. Rezultatas — pelėsis, kvapai ir gendantys produktai.
Kodėl diatomitas sugeria drėgmę
Pirmoji priemonė — diatomitas, dar vadinamas diatomitine žeme. Tai porėta natūrali medžiaga iš suakmenėjusių jūros dumblių.
Jos struktūroje slypi milijonai mikroskopinių ertmių, kurios tarsi kempinė traukia vandens garus iš oro. Didėjant drėgmei, diatomitas sugeria perteklių ir stabilizuoja mikroklimatą. Lietuvoje jį rasite sodo ar gyvūnų prekių parduotuvėse. Tik dirbdami su milteliais užsidėkite kaukę — smulkios dulkės dirgina plaučius.
Kaip jį naudoti rūsyje
Naudoti paprasta. Mažus atvirus indelius su diatomitu pastatykite kampuose arba plonu sluoksniu pabarstykite ant lentynų ten, kur kaupiasi drėgmė.
Medžiaga turi likti sausa ir nejudinama — tada ji išlaiko sugeriamąjį pajėgumą. Pakanka plono sluoksnio, perteklius nieko nekeičia. Kai diatomitas sudrėksta ar susiguli, jį reikia pakeisti. Tiek viso darbo.
Medinės lentynos, kurios kvėpuoja
Antroji priemonė — neapdorota mediena. Medinės lentynos sugeria ir vėl atiduoda nedidelius drėgmės kiekius, taip išlygindamos staigius svyravimus.
Palyginti su sandariais plastikiniais ar metaliniais baldais, mediena palaiko tolygesnį mikroklimatą ir praleidžia orą. „Betonas kvapą laiko, o mediena kvėpuoja”, — sakydavo senelis, statydamas man pirmąsias lentynas. Jis buvo teisus.
Kai lentynos sutvarkytos, lieka paskutinis žingsnis — išdėstymas. Indus laikykite pakeltus, atskirtus vieną nuo kito ir niekada nespaudžiamus prie drėgnų sienų, kad oras cirkuliuotų laisvai. Rūsys turi likti tvarkingas ir lengvai apžiūrimas — tada bet kokį kondensatą pastebėsite iškart. Tą rudenį, kai pirmą kartą nuėjau į sausą rūsį ir neužuodžiau pelėsio, supratau: kartais seni, pamiršti sprendimai veikia geriau nei brangi technika. „Sakiau, kad sausintuvo nereikės”, — pridūriau vyrui. Jis tik nusišypsojo.
