Praeidavau pro jas kasdien ir galvodavau tik viena: kad nediltų. Dilgėlės – piktžolės, kurių visi vengia. Bet kai draugė, natūraliosios medicinos entuziastė, pasiūlė iš jų pasidaryti arbatą nuo patinusių kojų, nusprendžiau pamėginti.
Po trijų dienų patinimas sumažėjo akivaizdžiai. Ne dėl placebo – o dėl to, kad dilgėlė turi tai, ko daugelis vaistažolių neturi: galingą diuretinį poveikį, palaikomą mineralų, kurių organizmas kaip tik stokoja.
Kodėl dilgėlė – ne šiaip piktžolė
Urtica dioica – toks mokslinis dilgėlės vardas – yra daugiametis augalas, kuris klesti palei tvoras, pamiškėse ir suardytose dirvose. Atpažinti lengva: priešingai augantys, dantytų lapų, tuščiaviduriai stiebai su dilginamaisiais plaukeliais, kurie palietus išskiria skruzdžių rūgštį.
Bet po tuo „neliesti manęs” šarvu slypi rimta maistinė vertė. Dilgėlėse gausu kalio, magnio, geležies ir vitamino C – mineralų ir vitaminų kombinacija, kuri palaiko širdį, kraujotaką ir energijos lygį.
O diuretinės savybės reiškia, kad dilgėlė skatina inkstų veiklą ir didina šlapimo išsiskyrimą, padėdama organizmui atsikratyti perteklinio vandens be šiurkštaus farmacinio poveikio.
Rinkite balandį – tada stipriausia
Geriausias metas rinkti – ankstyvas pavasaris, maždaug balandis. Jauni ūgliai tuo metu sukaupia didžiausią mineralų ir biologiškai aktyvių junginių kiekį, dar augalui nenukreipus energijos į žydėjimą.
Imkite tik viršutinius, minkštus ūglius – apatiniai stiebai jau per kieti ir mažiau maistingi. Rinkimo vieta svarbi: miškų pakraščiai ir atokūs sodai tinka puikiai, bet šalia kelių ar pramoninių zonų augančios dilgėlės gali būti užterštos.
Mūvėkite pirštines – dilginamieji plaukeliai neatleidžia. Bet pakanka nuplikyti arbatiniu vandeniu, ir dilgimas dingsta – likusios tik naudingosios medžiagos.
Trys paruošimo būdai
Arbatai: džiovintus arba nuplikytus lapus užplikykite karštu vandeniu ir palaikykite penkias–dešimt minučių. Gauta arbata turi žemišką, šiek tiek žolėtą skonį ir veikia kaip švelnus diuretikas.
Sriubai: nuplikytus žalumynus sudėkite į sultinį su bulvėmis, svogūnais ir česnaku. Maistinga, šildanti sriuba, kuri palaiko virškinimą ir mineralų įsisavinimą.
Užpilui: merkite lapus nuo vienos iki keturių valandų šaltame arba drungname vandenyje. Ilgesnis mirkymas koncentruoja bioaktyviuosius junginius ir suteikia stipresnį diuretinį bei priešuždegiminis poveikį.
Ką jaučia organizmas
Reguliariai vartojant dilgėlių arbatą, pirmieji pokyčiai pastebimi per kelias dienas: mažėja veido patinimas, pirštai nebebūna „supurtę”, kojos jaučiasi lengvesnės. Inkstai veikia aktyviau, perteklinis skystis šalinamas natūraliai, be spazminių šalutinių efektų.
Ilgalaikė nauda – dar platesnė. Magnis ir kalis reguliuoja širdies ritmą. Geležis su vitaminu C skatina raudonųjų kraujo kūnelių gamybą ir mažina nuovargį. Energijos lygis stabilizuojasi be kofeino šuolių.
Kam reikėtų būti atsargiems
Dilgėlė – natūralus produktas, bet ne universaliai tinkamas. Nėščios moterys, žmonės su inkstų ligomis ar vartojantys diuretikus turėtų pasitarti su gydytoju prieš pradedant. Diuretinis poveikis gali sustiprinti vaistų veikimą ir sukelti elektrolitų disbalansą.
Taip pat svarbu nepainioti dilgėlės su kitais panašiais augalais – jei nesate tikri dėl atpažinimo, geriau pirkti džiovintas dilgėles iš vaistinės ar sveikatos produktų parduotuvės. Saugu, patogu ir be rizikos suklysti.
Pradėkite nuo vieno puodelio per dieną ir stebėkite, kaip reaguoja organizmas. Jei jaučiatės gerai – galite didinti iki dviejų ar trijų. Bet kaip ir su bet kuo – saikingumas lieka auksinė taisyklė.
Draugė tą dieną pasakė: „Geriausi vaistai auga ten, kur labiausiai bijome prieiti.” Dilgėlė – geriausias to įrodymas. Ji dilgina rankas, bet ramina kūną. Ir to pakanka, kad pakeistumėte požiūrį į piktžolę, kuri auga metrą nuo jūsų tvoros.
