Prieš — nualinta lysvė po vasaros derliaus. Augalai silpni, lapai blyškūs, dirva kaip dulkė. Po — tas pats plotas, bet su sodriai žaliais daigais ir puriai drėgna žeme. Tarp šių dviejų vaizdų — kibiras sausų lapų, šiltas vanduo ir septynios dienos.
Jokių brangių trąšų. Jokių kelionių į sodo centrą. Tik tai, kas jau guli po medžiu kieme.
Kodėl lapai — ne šiukšlė, o išteklius
Sausi lapai yra vienas geriausių organinės medžiagos šaltinių, kuriuos sodininkas gali gauti nemokamai. Juose sukaupta viskas, ką medis per sezoną paėmė iš žemės — azoto, kalio, kalcio, fosforo.
Problema ta, kad sausi lapai suyra lėtai. Tiesiog pamesti ant lysvės, jie guls mėnesiais, susiraičiuos į sluoksnį ir nieko neduos augalams. O sudeginti — reiškia prarasti visas maistines medžiagas, kurias medis kaupė visą sezoną, ir be reikalo teršti orą dūmais.
„Aš anksčiau degindavau lapus kas rudenį,” — prisipažino sodininkas Mindaugas. — „Kol sužinojau, kad galima juos paversti skystu mišiniu, kuris veikia per savaitę. Dabar deginti atrodo absurdas.”
Fermentacija — tai raktas. Ji pagreitina irimą nuo mėnesių iki dienų ir paverčia lapus tirpiu, augalams lengvai pasisavinamu tirpalu. Ir šiam procesui reikia tik dviejų papildomų ingredientų — pelenų ir mielių.
Receptas žingsnis po žingsnio
Kibirą maždaug trečdaliu pripilkite susmulkintų sausų lapų. Kuo smulkiau — tuo greičiau suirs. Užpilkite šiltu vandeniu, kol lapai apsems.
Įdėkite vieną puodelį medžio pelenų — jie suteikia kalio, kalcio ir fosforo, kurių pavargusiai dirvai labiausiai trūksta po intensyvaus sezono. Tada — dešimt penkiolika gramų mielių, sausų ar šviežių. Mielės suaktyvina mikrobinę veiklą ir pagreitina irimą dvigubai.
Uždenkite laisvai — ne sandariai, nes fermentacijos metu išsiskiria dujos, kurioms reikia vietos. Pastatykite šiltoje vietoje — garaže, šiltnamyje ar tiesiog lauke saulėje.
„Po penkių dienų skystis patamsėja ir pradeda kvepėti žemiškai,” — paaiškino Mindaugas. — „Tai ženklas, kad mišinys paruoštas. Kvapas ne maloniausia dalis — bet rezultatas kompensuoja.”
Kaip naudoti — ir ko nedaryti
Prieš naudojimą — praskieskite penkiomis dalimis vandens. Koncentruotas tirpalas gali apdeginti šaknis, ypač jaunų daigų.
Laistykite tiesiai prie šaknų, ant drėgnos dirvos, vengdami lapų. Geriausias laikas — rytas arba vakaras, kai saulė nebekaitina ir augalai nepatirs streso. Daigams pakanka nedidelio kiekio, lysvėms — tolygiai paskirstykite išilgai eilučių.
Kartokite kas dešimt keturiolika dienų. Po dviejų trijų kartų pastebėsite skirtumą — dirva taps puresnė, šaknys stipresnės, augalai žalesni ir atsparesni. Net senos, nualintos lysvės, kurios kelerius metus nedavė normalaus derliaus, pradeda atsigauti.
Ir svarbiausias „ne” — nenaudokite lapų, kurie buvo pažeisti ligomis ar kenkėjais. Obelų ar kriaušių lapai su rauplėmis, šilkmedžio lapai su dėmėmis, rožių lapai su miltlige — visa tai turi keliauti į ugnį arba šiukšlių maišą, ne į kibirą. Kitaip fermentas taps ne trąša, o ligos platintoju, kuris užkrės visą sodą.
Mindaugas dabar kiekvieną rudenį surenka lapus ne į maišus, o į kibirus. Ir pavasarį jo lysvės prabunda pirmosios gatvėje.
Kartais geriausia trąša — ta, kurią visi kiti sudegino arba išmetė į konteinerį.
