„Šitos tokios pigios, imk visą maišą”, — siūlė pardavėjas turguje, rodydamas stambias, nelygias bulves. Kažkas manyje sudvejojo: per pigu, per stambu.
Pasirodo, ne veltui. Tokios bulvės dažnai būna pašarinės — augintos gyvuliams, o ne stalui. Iš pirmo žvilgsnio jos panašios į valgomąsias, bet keli požymiai jas išduoda. Ir šis skirtumas svarbesnis, nei atrodo — jis liečia ne tik skonį, bet ir sveikatą.
Kas apskritai yra pašarinės bulvės
Pašarinės bulvės — tai veislės, auginamos daugiausia gyvuliams, o ne žmonių maistui.
Jos vertinamos dėl didelio krakmolo ir baltymų kiekio bei gausaus derliaus, o ne dėl skonio ar išvaizdos. Ūkiuose tai pigus energijos šaltinis kiaulėms, galvijams, triušiams ar paukščiams. Virtuvei jos tiesiog neskirtos — niekas jų neatrenka pagal tekstūrą ar tinkamumą kepti, virti ar troškinti. Svarbu kiekis ir kalorijos, o ne tai, kaip gumbas atrodys lėkštėje.
„Aš tokias auginu tik kiaulėms”, — atvirai pasakė ūkininkas Vytautas, kai paklausiau apie stambius gumbus. Būtent todėl svarbu žinoti, ką perki. Pašarinės veislės specialiai atrenkamos pagal derlių ir maistinę vertę gyvuliams, o ne pagal tai, kaip jos tirps burnoje.
Kaip jas atpažinti
Patikimiausia vertinti kelis požymius kartu, o ne vieną.
Pašarinės bulvės dažnai stambesnės, nelygesnės ir netaisyklingesnės formos nei valgomosios. Jei gumbas sunkus pagal savo dydį, greičiausiai jis tankus ir labai krakmolingas. Valgomosios paprastai vidutinės, taisyklingesnės, atrinktos pagal išvaizdą, ir maiše atrodo panašesnės viena į kitą. Pašarinių partija būna marga: vieni gumbai milžiniški, kiti smulkūs, formos — pačios įvairiausios.
Kai etiketė neaiški, verta tiesiog paklausti pardavėjo apie paskirtį ir veislę. Sąžiningas augintojas atsakys iškart, o dvejonės ar išsisukinėjimas jau savaime yra ženklas. Naudingas ir kilmės klausimas: iš kokio ūkio, kokiam tikslui augintos. Galima atkreipti dėmesį ir į odelės storį — pašarinės dažnai būna šiurkštesnės, storesne žieve.
Kodėl skirtumas svarbus
Pagrindinis skirtumas — krakmolo kiekis ir paskirtis.
Pašarinėse bulvėse krakmolo daugiau, todėl gyvuliams jos duoda pigios energijos. Bet žmogaus stalui tokia sudėtis netinka: verdant jos dažnai subyra, būna vandeningos ar bekvapės. Tekstūra ir skonis tiesiog ne tie. Bulvių košė iš jų išeina klijuota, o keptos ar troškintos — praranda formą.
„Tai kodėl jos parduodamos greta valgomųjų?” — nustebo žmona. Todėl, kad iš išvaizdos suklysti lengva, o kaina vilioja. Nesąžiningas pardavėjas tuo ir naudojasi: stambų, pigų maišą greta gražiai atrinktų valgomųjų nusiperka ne vienas, net nesusimąstęs, kam bulvės iš tikro augintos.
Į ką atkreipti dėmesį dėl sveikatos
Yra ir rimtesnė priežastis nesuklysti — solaninas.
Pašarinės bulvės nėra skirtos reguliariam žmonių maistui, o netinkamai laikomos ar žalios valgomos gali kaupti solaniną — natūralų toksiną, galintį pakenkti sveikatai. Gyvuliams jos dažniausiai duodamos virtos ar susmulkintos, o ne žalios. Tas pats galioja ir bet kokioms sužaliavusioms ar sudygusioms bulvėms — jų žalią dalį valgyti nedera, o žalias vietas ir daigus prieš gaminant reikia nupjauti. Todėl ir laikymui tokias bulves geriau rinktis tik tikrai valgomas.
Todėl perkant maišą pigių bulvių žiemai verta įsitikinti, kad jos tikrai valgomos. Pažiūrėk į dydį ir formą, paklausk apie veislę bei paskirtį, patikrink etiketę. Jei pardavėjas neaiškina arba pats nežino, ko augintos bulvės, geriau rinktis kitą prekystalį. Keli paprasti klausimai turguje ir apsaugo tave nuo netinkamo pirkinio — ir nuo bereikalingos rizikos ant savo stalo.
