Tą šeštadienį prie ežero viskas atrodė kaip visada – meškerė, termosas su kava, ramus rytas. Vapsvą pastebėjau per vėlai. Įgėlė į dilbį, tarp riešo ir alkūnės. Skaudėjo, bet pagalvojau – nieko tokio, ne pirmą kartą.
Po dešimties minučių ranka pradėjo tinti. Po dvidešimties – tinimas persimetė aukščiau alkūnės. Kai pradėjau jausti, kad gerklė tarsi susiaurėjo, žmona paskambino greitajai. Greitosios medikė Jurgita atvyko per penkiolika minučių ir pirmas jos klausimas buvo: „Ar bandėte išspausti nuodus?”
Bandžiau. Pasirodo – tai buvo klaida.
Kas nutinka, kai reaguoji neteisingai
„Spaudimas tik paskleidžia nuodus plačiau po audinius,” – paaiškino Jurgita, kol tikrino mano kraujospūdį. „Pirmas dalykas – šaltas kompresas. Antras – antihistamininis preparatas. Trečias – stebėti, ar tinimas neperžengia įgėlimo zonos. Jūs padarėte priešingai.”
Gulėjau ant neštuvų ir galvojau – keturiasdešimt metų gyvenu, o nežinojau paprasčiausio dalyko. Jurgita suleido vaistų, tinimas pradėjo slūgti. Bet tas pokalbis greitojoje paliko daugiau nei randas ant dilbio.
Trys vabzdžiai, kurių įkandimai skiriasi iš esmės
Kitą savaitę nuvažiavau pas alergologę. Ji paaiškino tai, ko mokykloje niekas nemokė. Kandantys vabzdžiai – uodai, mašalai, sparvos – siurbia kraują ir palieka vietinę reakciją: niežėjimą, raudoną dėmelę, nedidelį patinimą. Tai nemalonu, bet retai pavojinga.
Geliantys vabzdžiai – visai kita kategorija. „Bitės, vapsvos ir šeršnai į odą švirkščia nuodus,” – pasakė gydytoja. „Vapsvos gali įgelti kelis kartus iš eilės. Kiekvienas įgėlimas prideda dozę. Jei organizmas jautrus – užtenka vieno karto.”
Būtent tai nutiko man. Organizmas reagavo ne į skausmą, o į nuodų sudėtį. Ir nuo to karto aš jau nebuvau toks pats žmogus prie ežero.
Požymiai, kurių negalima ignoruoti
Alergologė išvardijo signalus, kuriuos turėtų žinoti bet kuris lauke praleidžiantis laiką žmogus. Jei po įgėlimo atsiranda dilgėlinė toliau nuo įkandimo vietos – tai sisteminis atsakas. Jei tįsta lūpos ar liežuvis – angioedema, reikalaujanti skubios pagalbos. Jei pasunkėja kvėpavimas – gali prasidėti anafilaksija.
„Ypač pavojingi įgėlimai į burną, kaklą ar liežuvį,” – pridūrė ji. „Ten tinimas gali uždaryti kvėpavimo takus per kelias minutes.”
Paklausiau, kiek laiko turiu reaguoti. „Kritinis langas – pirmosios penkiolika minučių,” – atsakė gydytoja. „Po to situacija arba stabilizuojasi, arba blogėja sparčiai.”
Ko dabar niekada neišeinu be vasarą
Po to vizito mano kuprinėje atsirado trys nauji dalykai. Antihistamininių tablečių pakuotė. Šalto kompreso gelinis paketas. Ir alergologės nurodymas: jei tinimas plinta toliau nei dešimt centimetrų nuo įgėlimo vietos – skambinti greitajai, nelaukiant.
Repelentą su DEET naudoju kiekvieną kartą prie vandens. Ilgas rankoves vilku net kai karšta. Prie ežero nebepastatau maisto atvirai – vapsvos pirmiausia skrenda į saldumą.
Kai „nieko tokio” virsta greitąja
Prieš tą šeštadienį buvau iš tų, kurie numoja ranka į vabzdžio įgėlimą. Keturiasdešimt metų – ir nė karto nebuvo blogai. Užteko vieno karto, kai buvo.
Jurgita greitojoje pasakė frazę, kuri liko galvoje: „Alerginė reakcija gali atsirasti bet kuriame amžiuje, net jei anksčiau niekada jos neturėjote.” Dabar žinau – mažas įkandimas gali baigtis dideliu reikalu. Ir geriau turėti kuprinėje tai, ko nereikės, nei neturėti to, ko prireiks.
slug: vabzdziu-igielimas-pirmoji-pagalba-alergija
