Pakuotės priekyje matome gražų paveikslėlį, užrašus „natūralu“, „ūkiška“, „be konservantų“. Tačiau tikroji produkto istorija parašyta gale, smulkiu šriftu. Europos Sąjungoje privaloma maisto informacija vartotojams nustatyta bendru reglamentu, todėl etiketės visose parduotuvėse yra panašios. Išmokę jas skaityti, galite per kelias sekundes palyginti du produktus ir pasirinkti geresnį.
1 žingsnis: sudedamųjų dalių sąrašas
Tai svarbiausia etiketės dalis. Sudedamosios dalys surašomos mažėjančia tvarka pagal kiekį. Tai, kas parašyta pirmoje vietoje, produkte yra daugiausia.
Jei „Braškių jogurto“ sąraše pirmas yra pienas, antras cukrus, o braškės tik penktoje vietoje ir jų 4 proc., tai daugiau saldus pieno desertas nei braškių jogurtas. Jei duonos sąrašo pradžioje matote kvietinius miltus, o ruginius tik toliau, tai kvietinė duona su ruginių miltų priedu.
Geras ženklas: trumpas sąrašas su atpažįstamais žodžiais. Ilgas sąrašas savaime nebūtinai blogas, tačiau verta pažiūrėti, ar jame nėra kelių skirtingų cukraus pavadinimų: cukrus, gliukozės sirupas, fruktozė, dekstrozė, invertuotasis sirupas. Kai jų keli, bendras cukraus kiekis gali būti nemažas, nors nė vienas nėra pirmoje vietoje.
2 žingsnis: maistingumo lentelė 100 g
Lentelėje nurodoma energinė vertė, riebalai, sočiosios riebalų rūgštys, angliavandeniai, cukrūs, baltymai ir druska. Visada lyginkite pagal 100 g arba 100 ml, o ne pagal porciją, nes gamintojų porcijos skiriasi.
Orientacinės ribos, kurias naudoja ne viena Europos šalis:
| Rodiklis 100 g | Mažai | Daug |
|---|---|---|
| Cukrūs | iki 5 g | daugiau nei 22,5 g |
| Riebalai | iki 3 g | daugiau nei 17,5 g |
| Sočiosios riebalų rūgštys | iki 1,5 g | daugiau nei 5 g |
| Druska | iki 0,3 g | daugiau nei 1,5 g |
Gėrimams cukraus ribos mažesnės. Jei 100 ml gėrimo yra daugiau nei 5 g cukraus, tai jau saldus gėrimas. Kiek cukraus per dieną laikoma protingu kiekiu, aiškinome straipsnyje apie saldumynus.
3 žingsnis: druska
Druskos ypač daug būna dešrose, sūriuose, duonoje, padažuose, traškučiuose ir paruoštuose patiekaluose. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja suaugusiems suvartoti mažiau nei 5 g druskos per dieną. Viena šimto gramų dešros porcija gali turėti beveik pusę šio kiekio. Todėl verta palyginti kelis panašius produktus: skirtumas tarp jų kartais būna dvigubas.
4 žingsnis: datos
Etiketėje būna viena iš dviejų datų, ir jos reiškia skirtingus dalykus.
„Tinka vartoti iki“ rašoma ant greitai gendančių produktų: mėsos, žuvies, pieno produktų, paruoštų salotų. Pasibaigus šiai datai, produktą reikia išmesti, net jei jis atrodo ir kvepia gerai.
„Geriausias iki“ rašoma ant ilgiau išsilaikančių produktų: kruopų, makaronų, konservų, sausainių. Po šios datos produktas gali būti mažiau skanus ar traškus, bet dažniausiai yra saugus, jei laikytas tinkamai ir pakuotė nepažeista.
Šis skirtumas padeda išvengti ir maisto švaistymo, ir rizikos.
Laikymo sąlygos, nurodytos šalia datos, yra ne mažiau svarbios. Jei ant pakuotės parašyta „Atidarius laikyti šaldytuve ir suvartoti per 3 dienas“, ši taisyklė svarbesnė už datą, net jei iki jos dar likęs mėnuo.
5 žingsnis: priekyje esantys užrašai
„Be pridėtinio cukraus“ dar nereiškia, kad produktas nesaldus: jame gali būti daug natūraliai esančio cukraus, pavyzdžiui, iš vaisių sulčių koncentrato. „Lengvas“ reiškia, kad kažko yra mažiau nei įprastame produkte, bet ne būtinai mažai. „Su viso grūdo miltais“ gali reikšti ir kelis procentus. Tokie užrašai nėra melas, bet jie pasako tik dalį tiesos.
Lietuvoje naudingas ženklas yra „Rakto skylutė“. Juo žymimi produktai, kurie savo grupėje turi mažiau cukraus, druskos ar riebalų ir daugiau skaidulų. Apie šį ženklą plačiau rašėme atskirame straipsnyje.
Alergenai
Keturiolika pagrindinių alergenų, pavyzdžiui, glitimo turintys grūdai, pienas, kiaušiniai, riešutai, žemės riešutai, žuvis, salierai ar garstyčios, sudedamųjų dalių sąraše turi būti išskirti, dažniausiai paryškintu šriftu. Jei šeimoje kas nors negali valgyti tam tikro produkto, į tai verta žiūrėti kiekvieną kartą, net perkant seniai pažįstamą prekę, nes gamintojai kartais keičia receptūrą.
Pagalba akims
Smulkus šriftas daugeliui yra rimta kliūtis. Pasiimkite į parduotuvę akinius skaitymui arba nedidelį didinamąjį stiklą. Telefonas su įjungta kamera irgi padeda: nufotografavus etiketę, vaizdą galima padidinti. Dažniau perkamus produktus užtenka patikrinti vieną kartą, o paskui pirkti tą, kuris geriausias.
Gera mintis yra palyginti du panašius produktus vienas šalia kito: du jogurtus, dvi duonos rūšis ar dvi dešrų rūšis. Tokiu būdu skirtumai išryškėja greičiausiai, ir nereikia įsiminti jokių skaičių. Etiketės skaitymas iš pradžių atrodo varginantis, bet po kelių apsipirkimų tampa įpročiu. Ir tada reklama pakuotės priekyje jau nebeturi tokios galios.
Šaltiniai: Reglamentas (ES) Nr. 1169/2011 dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, PSO: Healthy diet.
