Valgiau pistacijas saujomis – sūdytas, iš didelės pakuotės, dažniausiai vakarais prie filmo. Maniau – riešutai, sveika, galima tiek, kiek noriu. Kai dietologė Vilma paklausė, kokias būtent pistacijas valgau, supratau, kad klausimas ne toks paprastas.

„Pistacijos ir pistacijos – visiškai skirtingi produktai, priklausomai nuo to, ką su jomis padarė,” – pasakė ji.

Kai riešutas tikrai vertas pagyrimo

„Žalios, nesūdytos pistacijos – vienas geriausių riešutų, kokius gali valgyti,” – pradėjo Vilma. „Jose yra nesočiųjų riebalų, kurie palaiko širdies ir kraujagyslių sistemą, augalinių baltymų, skaidulų ir polifenolinių antioksidantų, mažinančių oksidacinį stresą.”

„Kuo jos geresnės nei, tarkime, žemės riešutai?” – paklausiau.

„Mikroelementų profiliu. Varis, manganas, vitaminas B6 – šie junginiai būtini fermentų veiklai ir nervų sistemai. Plius sotumo efektas – baltymai ir skaidulos kartu padeda kontroliuoti apetitą, todėl po saujelės pistacijų norisi valgyti mažiau nei po saujelės traškučių,” – paaiškino ji.

Kur viskas apsiverčia

Vilma paprašė parodyti pistacijas, kurias perku. Pažiūrėjo į sudėtį ant pakuotės ir pakėlė antakį.

„Sūdytos. Natrio kiekis – keturiasdešimt procentų dienos normos vienoje porcijoje. Tai jau ne sveikas užkandis, o kraujospūdžio provokacija,” – pasakė ji.

„O tie pistacijų desertai – Dubajaus šokoladas ir panašiai?” – paklausiau.

„Dar blogiau. Pridedamas rafinuotas cukrus, sočieji riebalai, šokolado glazūra – ir iš maistingo riešuto gauni kalorijų bombą. Pistacijos ten tik užrašui ant pakuotės, o realybėje devyniasdešimt procentų kaloringumo ateina iš cukraus ir sviesto,” – atsakė Vilma.

Viena sauja – ir ne daugiau

Paklausiau, kiek pistacijų iš tikrųjų galima valgyti per dieną.

„Trisdešimt gramų – viena sugniaužta sauja. Tai suteikia apie šešis gramus baltymų, tris gramus skaidulų ir maždaug šimtą šešiasdešimt kalorijų. Pakankamas kiekis, kad gautum visą maistinę naudą, bet neviršytum kaloringumo,” – pasakė Vilma.

„O jei sūdytos – irgi trisdešimt gramų?” – paklausiau.

„Sūdytos – geriau visai ne. Bet jei jau valgai – tada ta pati sauja yra lubos. Ir gerk vandens, nes natris kaupia skysčius,” – perspėjo ji ir pridūrė: „Geriausia – pirk nesūdytas, su kevalu. Kevalas lėtina valgymą – natūraliai kontroliuoji porciją, nes reikia lukštenti. Be kevalo susemsi dvigubai daugiau net nepastebėdamas.”

Kada valgyti, kad būtų naudingiausia

Vilma patarė dėl laiko: „Vidurio ryto arba popietės užkandis – idealus momentas. Baltymai ir skaidulos palaiko energiją iki kito valgio ir sumažina norą kibti prie saldumynų ar traškučių.”

„O vakarais prie filmo – kaip aš darai?” – paklausiau šypsodamasis.

„Pats blogiausias laikas. Vakare metabolizmas lėtesnis, dėmesys nukreiptas į ekraną – ir nepastebi, kaip suvalgai tris porcijas vietoj vienos. Jei jau nori – atsipilk saujelę į dubenėlį ir pakuotę padėk atgal į spintą,” – atsakė ji.

Kai pakeičiau vieną įprotį

Dabar perku nesūdytas pistacijas su kevalais. Vidurio ryto – sauja su stikline vandens. Energijos pakanka iki pietų, saldumynų nebetraukia. Vakare prie filmo – nebevalgau, nes Vilma buvo teisi – tris porcijas nepastebi kaip suvalgai, o tada ir kalorijos, ir natris kaupiasi.

Kiekvieną kartą, kai parduotuvėje matau pistacijų desertą su užrašu „supermaistas”, prisimenu Vilmos pakeltą antakį ir žodžius: „Pistacijos ten tik užrašui.” Kartais svarbiausia ne tai, ką valgai, o kokiu pavidalu.