Močiutė turėjo taisyklę: prieš perkant gimtadienio dovaną — pagalvoti ne tik apie kainą, bet ir apie žinią. Kai kurios dovanos, net ir brangios, neša ne džiaugsmą, o perspėjimą.
— Aš net priešui to neduočiau, — sakydavo ji apie daiktus, kurie atrodo visiškai nekaltai.
Nosinaitė — ašarų ženklas
Pirma dovana, kuri niekada nepatekdavo į jos krepšelį. Liaudies tradicijoje nosinė siejama su ašaromis, liūdesiu ir galima skirybe. Logika paprasta — nosinė reikalinga, kai žmogus verkia.
Dovanoti ją per gimtadienį — tarsi linkėti, kad tų ašarų prireiks.
— Jei nori padovanoti kažką iš audinio — pirk šaliką, — sakydavo močiutė. — Šalikas apkabina. Nosinė — šluosto.
Kojinės vyrui — išvykimo ženklas
Antra — kojinės. Ypač vyrui. Kai kuriose tradicijose kojinių dovanojimas reiškia, kad vyras „išeis” — tiesiogine arba perkeltine prasme.
Skamba absurdiškai. Bet prietaras gyvas iki šiol — daugelis šeimų vengia kojinių kaip gimtadienio dovanos, nors kaip kalėdinę jas duoda ramia širdimi.
Skirtumas — kontekstas. Gimtadienis švenčia žmogų. Kojinė — švenčia praktiškumą. Nesutampa.
Knyga partneriui — atstumo ženklas
Trečia — knyga. Ir čia daugelis nustemba, nes knyga atrodo kaip tobula dovana.
Bet senesnėje tradicijoje knyga, dovanojama romantiniam partneriui, galėjo būti suprasta kaip atstumo signalas. Tarsi sakytum: „Pabūk vienas su mintimis.” Pirmenybė idėjoms, ne artumui.
Jei vis dėlto knyga — tai labai asmeniška, tiksliai pagal gavėjo skonį, ir su užrašu, kuris sako „mes”, ne „tu.”
Veidrodis — blogos energijos nešėjas
Ketvirta — veidrodis. Daugelyje kultūrų jis laikomas daiktu, galinčiu pritraukti blogą energiją arba „atspindėti” nelaimę atgal į namus.
Gražiai atrodo. Elegantiškai skamba. Bet tradicijoje — pavojingas pasirinkimas, nebent žmogus pats jo aiškiai prašė.
— Veidrodį galima pirkti tik sau, — sakydavo močiutė. — Kitam — niekada.
Augalas — su viena sąlyga
Penkta — augalas. Čia prietaras švelnesnis. Augalas yra gyvas daiktas, kuriam reikia priežiūros. Dovanoti kažką, kas gali numirti — dviprasmiškas gestas.
Kai kuriose tradicijose rekomenduojama „nupirkti” augalą — simboliškai sumokėti bent centą, kad mainai būtų abipusiai.
Močiutė dovanodavo augalus — bet visada paimdavo monetą mainais. Sakydavo, kad taip augalas žino, jog jis norimas, o ne atsikratytas.
Penkios dovanos. Penkios priežastys. Ne visos vienodai stiprios — bet visos vis dar gyvos šeimose, kurios tiki, kad dovana turi nešti tik gera.
