Draugas pasakojo apie savo pusbrolį Japonijoje – jau penktus metus neišeina iš kambario. Iš pradžių galvojau, kad tai depresija. Kai paklausiau psichologės Dalios, ji paaiškino: „Tai kažkas kita. Ir tai vyksta ne tik Japonijoje.”
Hikikomori – fenomenas, kurio nesupratau, kol nepabandžiau suprasti.
Ne depresija, ne agorafobija
Pirmas dalykas, kurį išmokau – hikikomori nėra įprasta psichikos liga. Tai socialinis atsiskyrimas, trunkantis mažiausiai šešis mėnesius.
„Žmogus užsidaro namuose ir atsisako bet kokio kontakto,” – aiškino Dalia. – „Ne todėl, kad negali išeiti. O todėl, kad nenori.”
„Bet kuo tai skiriasi nuo depresijos?” – paklausiau.
„Depresija – nuotaikos sutrikimas,” – atsakė psichologė. – „Hikikomori – tai atsiskyrimas nuo visuomenės. Kartais kartu, kartais atskirai.”
Kodėl tai vyksta
Japonijoje hikikomori atsirado 1990-aisiais, ekonominės krizės metu. Jaunuoliai nebegalėjo rasti darbo, atitikti lūkesčių, patirti sėkmės.
„Gėda Japonijos kultūroje yra milžiniška,” – pasakojo Dalia. – „Jei nepavyko – geriau pasislėpti nei rodyti nesėkmę.”
„Tai tik Japonijoje?” – domėjausi.
„Jau ne,” – atsakė psichologė. – „Panašių atvejų yra Pietų Korėjoje, Europoje, net Lietuvoje.”
Kaip atrodo hikikomori gyvenimas
Psichologė aprašė tipišką dieną. Žmogus sėdi kambaryje, žaidžia žaidimus arba naršo internete. Valgo tik tai, ką atneša šeima. Su niekuo nekalbasi. Kartais naktį trumpam išeina į kiemą.
„Jie nėra visiškai atkirsti,” – paaiškino Dalia. – „Per internetą stebi pasaulį. Bet patys jame nedalyvauja.”
„O šeimos?” – paklausiau.
„Kenčia kartu,” – atsakė ji. – „Kaltina save, bando padėti, bet dažnai tik pablogina.”
Ar įmanoma padėti
Gydymas sudėtingas. Jokios tabletės neveikia, nes tai ne cheminis sutrikimas. Reikia laipsniškai atkurti pasitikėjimą.
„Pradedama nuo šeimos terapijos,” – sakė Dalia. – „Keičiami komunikacijos modeliai, mažinama gėdė.”
„Ir kiek laiko užtrunka?” – paklausiau.
„Metai. Kartais ilgiau,” – atsakė psichologė. – „Bet yra žmonių, kurie grįžta į visuomenę.”
Ką tai sako apie mus
Hikikomori – ne tik Japonijos problema. Tai atspindys visuomenės, kuri reikalauja sėkmės ir baudžia už nesėkmę.
„Kai spaudimas per didelis, kai kurie žmonės tiesiog pasitraukia,” – sakė Dalia. – „Tai ne silpnybė. Tai apsisaugojimo mechanizmas.”
„Ar Lietuvoje yra tokių atvejų?” – paklausiau.
„Yra,” – atsakė psichologė. – „Tik mes juos vadiname kitaip. Arba visai nevadiname. Tiesiog žmogus sėdi namuose ir niekas nežino, kas jam yra.”
Ji papasakojo apie keletą atvejų iš savo praktikos. Jaunuoliai, kurie po nesėkmingo egzamino nustojo išeiti. Suaugusieji, kurie po darbo netekties užsidarė kambaryje. Seneliai, kurie po partnerio mirties atsisakė bet kokio kontakto.
„Izoliacija turi daug formų,” – pasakė Dalia. – „Hikikomori – tik viena iš jų.”
Draugo pusbrolis vis dar neiškome. Bet šeima pradėjo terapiją – ir pirmą kartą per penkerius metus jis atidarė kambario duris.
Kartais pirmasis žingsnis – suprasti, kad atsiskyrimas nėra pasirinkimas. Tai pasekmė.
