Užsukau dvi veržles, suveržiau jas viena prieš kitą — ir varžtas nustojo suktis. Būtent to ir reikėjo prieš pjaunant.
Sutrumpinti varžtą be kampinio šlifuoklio įmanoma visai tvarkingai. Reikia tik paprastų rankinių įrankių ir vieno seno triuko su veržlėmis. Ir jokių kibirkščių bute ar prie medžio.
Kodėl būtent dvi veržlės
Didžiausia problema pjaunant varžtą — sugadinti sriegį. Užtenka vienos neatsargios vietos, ir veržlė nebeužsisuka.
Čia ir gelbsti dvi veržlės. Jos užsukamos ant varžto ir suveržiamos viena prieš kitą, priešingomis kryptimis. Susidaro „užrakinta” pora, kuri nebejuda ir prilaiko sriegio vijas po savimi.
„Aš tai dariau visą gyvenimą, jokio šlifuoklio dirbtuvėje net neturėjau”, — pasakojo senas kaimynas, rodydamas savo įrankių dėžę. Jis pridūrė, kad taip sriegis niekada nenukenčia.
Kai vėliau veržles atsuksi, jos pačios išlygins pjovimo paliktas užvartas. Todėl darbas ir baigiasi švariu galu, kurį iškart galima naudoti. Tas pats principas veikia ir su ilgesniais sriegiais bei smeigėmis — svarbu tik parinkti tvirtas, nesusidėvėjusias veržles.
Ko prireiks
Įrankių nedaug. Dvi veržlės, tinkančios varžto sriegiui, metalo pjūklas su smulkių dantukų geležte ir spaustuvai arba gręžtuvas varžtui prilaikyti.
Smulkūs dantukai svarbūs. Jie duoda švaresnį pjūvį ir mažina atplaišas. Dar praverčia žymeklis pjūvio vietai pažymėti ir smulki dildė galui apdoroti.
Ir vienas dalykas, apie kurį daug kas pamiršta — apsauginiai akiniai. Metalo drožlės lekia netikėtai ir toli, o į akį patekusi net menka atplaiša baigiasi blogai. Prieš pradedant pravartu patikrinti ir patį pjūklą: gerai įtempta geležtė pjauna tiesiau ir mažiau strigsta.
Pažymėk, užrakink, pjauk
Pirmiausia žymekliu pažymima linija ten, kur varžtas turi baigtis.
Tada pirmoji veržlė užsukama, kol jos kraštas atsiduria tiesiai virš žymės. Antroji priveržiama prie jos priešinga kryptimi. Pora turi jaustis tvirtai, be jokio laisvumo sukant ranka.
Varžtas įtvirtinamas spaustuvuose. Pjūklas priglaudžiamas prie išorinės veržlės — ji tampa gaire ir neleidžia ašmenims nuslysti. Toliau eina trumpi, ramūs judesiai, be spaudimo iš paskutiniųjų.
„Neskubėk, leisk pjūklui dirbti”, — mokė kaimynas. Skubėjimas tik pažeidžia sriegį ir be reikalo įkaitina metalą. Jei metalas vis dėlto įkaista, verta trumpam stabtelėti ir leisti jam atvėsti — perkaitęs sriegis darosi trapesnis.
Kada šis būdas tinka labiausiai
Dviejų veržlių triukas ypač pravartus ten, kur šlifuoklio nėra arba jo naudoti nesaugu. Bute, ankštoje pašiūrėje, prie medžio — jokių kibirkščių, jokio ūžesio, jokių lakstančių žiežirbų.
Jis puikiai tinka trumpinant vieną kitą varžtą pasidaryk-pats darbams. Jei reikia supjaustyti visą dėžę varžtų, greitesnis būtų šlifuoklis — bet tikslumu ir sriegio saugumu jis šiam būdui nusileidžia. Ilgesniems ar storesniems varžtams verta iš anksto pasiruošti antrą geležtę — smulkūs dantukai pjaunant grūdintą plieną greitai atbunka.
Nuvalyk galą — ir baigta
Kai pjūvis baigtas, veržlės atsukamos atvirkštine tvarka. Sukdamos jos praeina pro nupjautą galą ir pačios išlygina užvartas.
„Matai? Veržlė lenda kaip sviestu patepta”, — nusišypsojo jis, parodydamas rezultatą.
Jei veržlė vis dar stringa, sriegio galą galima lengvai apdoroti smulkia dilde. Metalo drožlės nubraukiamos, ir varžtas paruoštas surinkimui. Galą dar galima lengvai nusklembti dilde iš kraštų, kad veržlė užsuktų sklandžiai ir be pasipriešinimo. Toks kruopštumas atsiperka kiekvieną kartą užsukant veržlę.
Kitą kartą, kai varžtas bus per ilgas, jau žinosi: užtenka dviejų veržlių, pjūklo ir kelių ramių minučių.
