Moliūgas darže gali atrodyti visai subrendęs, nors iš tikrųjų dar auga. Nuskintas per anksti, jis nei ilgai laikysis, nei bus saldus, o žiemai jo neužteks.
„Vieną rudenį nuskyniau visą lysvę per anksti — pusė supuvo dar nesulaukusi žiemos”, — prisiminė sodininkė. Todėl verta pažinti kelis požymius, kurie neapgauna.
Odelė ir spalva
Odelė — vienas aiškiausių ženklų. Prinokusio moliūgo žievė būna tvirta ir spaudžiama neįdumba; jei nagas lengvai palieka žymę, vaisiui dar reikia laiko.
Spalva subręsta tolygiai — pagal veislę ji linksta į sodrią oranžinę, gelsvą, rudą ar smėlinę. Blyškios, žalsvos ar dėmėtos vietos rodo, kad brendimas dar nebaigtas.
„Kai spalva tampa vientisa, tarsi iš vidaus prisirpusi, tada ir žinau”, — pasakojo daržininkas. Kai kurios veislės bręsdamos dar įgauna vaškinį atspalvį.
Verta apžiūrėti ir tą pusę, kuria moliūgas guli ant žemės. Iš pradžių ji būna blyški, o bręstant paprastai patamsėja iki gelsvos ar kreminės — dar vienas tylus ženklas, kad vaisius jau baigia savo darbą.
Kotelis
Kotelį verta apžiūrėti antrą. Bręstant jis kietėja ir iš žalio pasikeičia į pilkai rudą, tarsi kamštinį.
Tvirtas, sausas kotelis paprastai reiškia, kad moliūgas baigė augti ir paruoštas derliui. Jei kotelis vis dar šviežias, žalias ir minkštas, vaisiui geriau leisti dar pabūti ant vijoklio.
Šį pokytį lengva praleisti, todėl patyrę augintojai jį stebi atidžiai — kotelis dažnai išduoda brandą anksčiau nei viskas kita. Todėl būtent nuo jo daugelis ir pradeda apžiūrą, priėję prie lysvės.
Garsas
Pastuksenus galima greitai pasitikrinti. Prinokęs moliūgas skamba aiškiu, tuščiaviduriu aidu, o ne dusliu dunkstelėjimu.
Toks garsas rodo, kad minkštimas jau susiformavęs, o vidus pradėjo džiūti. Daug daržininkų šį testą laiko patikimu, bet tik kartu su kitais.
Tvinktelėjimas geriausiai veikia kaip papildoma patikra šalia kietos žievės ir sauso kotelio. Kai visi trys sutampa, klaidos tikimybė menka.
Stuksenti reikėtų atsargiai, atviru delnu ar kumščio pirštais, o ne kokiu daiktu — kietas smūgis gali palikti įlinkį, pro kurį vėliau prasiskverbtų puvinys. Iš pradžių garsas gali atrodyti panašus, tačiau palyginus kelis vaisius skirtumas tarp prinokusio ir dar žalio pasidaro juntamas.
Vijoklis ir ūselis
Ketvirtas požymis dažnai pamirštamas, o jis — vienas iškalbingiausių. Pažvelgti reikia ne į patį vaisių, o į vijoklį aplink jį.
Bręstant moliūgui, arčiausiai vaisiaus esantis ūselis nudžiūsta ir paruduoja, o lapai ima gelsti bei vysti. Tai natūralus ženklas, kad augalas nustojo maitinti vaisių ir visą jėgą atidavė jam subręsti.
„Kai ūselis prie pat moliūgo tampa sausas kaip šiaudas — laikas”, — nusijuokė sodininkė. Šis požymis retai apgauna, nes atspindi, kas vyksta pačiame augale, o ne tik jo paviršiuje.
Kaip teisingai nuimti ir palaikyti
Nustačius, kad moliūgas prinokęs, svarbu ir teisingai jį nuskinti. Kotelis pjaunamas aštriu peiliu paliekant bent kelių centimetrų „rankenėlę” — be jos vaisius greičiau pradeda pūti.
Nešti moliūgą už kotelio nedera: jei jis nulūžta, lieka žaizda, pro kurią patenka puvinys. Nuimtą derlių verta kelias dienas palaikyti šiltoje, sausoje vietoje, kad žievė dar labiau sukietėtų. Tokia trumpa „brandinimo” pauzė pailgina laikymą ir dažnai pagerina skonį.
Jei artėja pirmosios šalnos, geriau nedelsti — peršalęs moliūgas laikosi prasčiau. Sausą, saulėtą dieną nuimtas derlius visada išsilaiko geriau nei skintas per lietų ar rasą.
Taip prinokęs ir tvarkingai nuskintas moliūgas gali išsilaikyti iki žiemos. Įsidėmėjus keturis požymius — žievę, kotelį, garsą ir nudžiūvusį ūselį — apsirikti darže darosi vis sunkiau.
