Ar įsivaizduojate burokėlį, kurio vidus atrodo ne kaip daržovė, o kaip tapytas paveikslas? Raudonų ir baltų žiedų raštai, besisukantys nuo centro iki pat žievelės.
Tai ne liga. Ne stresas. Ne auginimo klaida. Tai Chioggia — sena italų burokėlių veislė, kuri Lietuvoje dar beveik nežinoma, bet jau keičia tai, kaip sodininkai žiūri į paprastą burokėlį.
Kas yra Chioggia burokėlis
Veislė kilusi iš Chioggia miestelio šalia Venecijos. Ten ji auginama šimtmečius — bet Lietuvoje apie ją išgirdo vos keli procentai sodininkų.
Iš išorės — paprastas burokėlis. Tamsiai raudonas, apvalus, su rausva uodegėle. Nieko neįprasto. Bet verta perpjauti — ir atsiveria raštai, kurie atrodo kaip medžio rievės arba akvarelės žiedai.
„Aš pirmą kartą pagalvojau, kad kažkas negerai,” prisipažino vienas sodininkas. „Kad sugedęs ar serga. Kol pasigooglinau ir supratau — tai turėtų taip atrodyti.”
Skonis — švelnesnis nei įprasto burokėlio. Mažiau žemiškumo, daugiau saldumo. Idealiai tinka šviežioms salotoms, nes neperdažo visko aplinkui taip intensyviai kaip burgundiškasis.
Kur gauti sėklų Lietuvoje
Chioggia sėklas galima rasti internetinėse sėklų parduotuvėse — tiek lietuviškose, tiek užsienio, siunčiančiose į Lietuvą. Pakuotė kainuoja kelis eurus ir pakanka visam sezonui.
Ieškokite pavadinimų: „Chioggia”, „Tonda di Chioggia” arba „Candy Cane Beet”. Sėklos atrodo ir elgiasi lygiai taip pat kaip paprastų burokėlių — jokio ypatingo paruošimo nereikia.
„Aš užsisakiau iš internetinės parduotuvės,” pasakojo sodininkas. „Atsiuntė per savaitę. Ir tą patį pavasarį jau turėjau derlių.”
Kaip auginti — pelenų vanduo ir tolygumas
Auginama lygiai kaip paprasti burokėliai — bet vienas triukas padeda Chioggia raštams būti ryškesniems ir kontrastingesniems.
Prieš sėją sėklas pamirkykite pelenų vandenyje: valgomasis šaukštas persijotų medienos pelenų litre šilto vandens, palikti parą. Tada nupilti skaidresnę dalį, pamirkyti sėklas keturias–šešias valandas ir iš karto sėti.
Pelenų vanduo suteikia kalcio, kalio ir boro — būtent tų medžiagų, kurios padeda formuoti tolygų, ryškų minkštimą. Be jų — žiedai gali būti blyškūs ir neaiškūs.
„Po pelenų vandens raštai buvo tokie aiškūs, kad atrodė kaip iš parodos,” prisiminė sodininkas.
Svarbiausios taisyklės po sėjos
Dirva — puri, lengvai rūgšti, tolygiai drėgna. Chioggia nemėgsta sunkios, suslėgtos žemės — joje šaknys deformuojasi, o raštai neryškėja.
Sėti sekliai. Užberti smulkia žeme. Palaistyti švelniai — laistytuvu su smulkiu sitečiu. Kai daigai paaugs — retinti be gailesčio. Burokėliams reikia vietos. Per ankštai — stresas, o stresas griauna raštų tolygumą.
Ir svarbiausia — tolygus laistimas visą sezoną. Viena sausra, kita liūtis — ir minkštimas reaguoja. Mulčias tarp eilučių padeda: šiaudai, žolė, kompostas — du trys centimetrai, ir dirva nustoja perdžiūti.
Kai perpjausi — nevirk
Viena pastaba: Chioggia raštai ryškiausi šviežiame burokėlyje. Verdant ar kepant — spalvos susilieja, žiedai blanksta. Todėl geriausia valgyti šviežiai — plonai pjaustytą salotose, marinuotą su actu arba tiesiog ant duonos su aliejumi.
„Aš pirmą perpjoviau ir iškart nufotografavau,” nusijuokė sodininkas. „Nes žinojau — to dar niekas iš mano pažįstamų nematė. Ir nebuvau nustebęs, kai paprašė sėklų.”
