Su žibintuvėliu rankoje ir tuščiu kibirėliu perėjai per lysves ne dieną, o sutemus. Būtent tada, kai drėgni lapų kraštai ir pavėsyje likęs dirvožemis pilni judesio. Šliužai lipa ant šviežių ūglių, ant salotų, ant jaunų daigų. Per pusvalandį kibirėlio dugną jau dengia storas jų sluoksnis. Bet visą naktį rinkti nereikia — svarbiausia įvyksta po to.
Kodėl būtent vakaras, o ne rytas
Šliužai — naktiniai. Dieną jie slepiasi po lentomis, akmenimis ir tankiame mulče, o į paviršių išlenda tik atvėsus ir sudrėkus.
Aktyviausi jie po lietaus arba po vakarinio laistymo, maždaug po 19:00. Tada rinkti prasminga: vienu praėjimu surenki tiek, kiek dieną nepamatytum per savaitę. Šiltą, drėgną vakarą jų išlenda ypač daug, o sausą ir vėjuotą — kur kas mažiau. Todėl ir eiti geriausia iškart po lietaus.
„Nemušk jų dieną — vis tiek nieko nerasi, — sakydavo senas daržininkas. — Eik su žibintu, kai kiti jau miega.“
Metodas atrankus: renki tik šliužus ir nekliudai naudingų vabzdžių.
Kaip rinkti, kad tikrai suveiktų
Reikia žibintuvėlio, pirštinių ir indo su sandariu dangčiu. Guminės pirštinės apsaugo rankas nuo gleivių, o dangtis neleidžia surinktiems šliužams išsivaikščioti. Apžiūrėk lapų apačias, mulčą, lentų kraštus ir pavėsingus stiebus — ten jų daugiausia. Nepamiršk pažiūrėti ir po gėlių vazonais, palei takelių plyteles bei komposto pakraštį — dieną jie ten laukia sutemų. Judėk lėtai ir šviesk žemyn: apšviestas šliužas trumpam sustingsta, ir jį lengva paimti.
Surinktus šliužus iškart išnešk už sklypo ribų.
„Aš juos suberdavau į kibirą su druskingu vandeniu ir uždengdavau, — pasakojo draugė. — Kitaip iki ryto vėl išsivaikšto.“
Paiešką verta kartoti kelias drėgnas naktis iš eilės — tada populiacija smarkiai retėja. Ryte trumpai apeik lysves dar kartą — pamatysi, kiek naktį prasprūdo pro pirmą patikrą ir kur reikia sustiprinti barjerą.
Alaus spąstai — pigu ir veiksminga
Įkask seklią stiklinę ar nupjautą butelį taip, kad kraštas būtų viename lygyje su žeme, ir įpilk trečdalį tamsaus alaus arba giros.
Šliužai seka fermentacijos kvapą, įlenda ir nuskęsta. Spąstus statyk atokiau nuo stiebų, kad kvapas viliotų kenkėjus tolyn nuo augalų, ir tikrink kasdien, keisdamas skystį.
Vienas niuansas: į alų įkrenta ir naudingų žygių — vabalų, kurie patys ėda šliužus. Todėl spąstų nestatyk per daug ir laikyk juos siaurame ruože, ne po visą lysvę. Skystį keisk kas dieną ar dvi: pasenęs, be putos, jis kvapo nebeskleidžia ir kenkėjų nebetraukia.
Sausas barjeras po lietaus
Kai gaudyklės sumažina aktyvių šliužų skaičių, aplink pažeidžiamus augalus paberk siaurą sauso barjero žiedą: medžio pelenų arba smulkiai sutrintų kiaušinių lukštų.
Šiurkštus, sausas paviršius šliužams nemalonus — minkštas kūnas vengia abrazyvo. Bet vos sudrėkęs barjeras nustoja veikti, todėl po kiekvieno lietaus ar laistymo juostą reikia atnaujinti ištisai, be tarpų. Vietoj pelenų tinka ir smulkiai grūsti kiaušinių lukštai ar aštrus, sausas smėlis — svarbu tik, kad žiedas liktų vientisas.
„Pelenus barstydavau plonu žiedeliu, kaip druską ant lėkštės kraštų, — pridūrė močiutė. — Storai nereikia.“ Verta žinoti ir tai, kad pelenai šarmina dirvą, todėl aplink rūgštį mėgstančius augalus jų nebarstyk per gausiai.
Taigi didžiausią darbą padaro ne barjeras ir ne spąstai, o tas vienas vakarinis praėjimas su žibintu. O tu — ar jau žinai, kas šįvakar po 19:00 laukia tavo lysvėse?
