Susigrėbiau po obelimis storą krituolių sluoksnį ir jau tempiau maišą prie konteinerio. Tada sustojau. Juk visa ši krūva — ne šiukšlės, o beveik paruoštas dirvos maistas. Reikia tik žinoti, ką su ja daryti. Tereikia kelių sluoksnių ir kantrybės.
Sluoksniuoti krituoliai su žeme ir sauja pelenų virsta šiltu, derlingu pagrindu, kuris mėnesius maitina cukinijas ir moliūgus. Bet viskas priklauso nuo vienos smulkmenos.
Klaida, kurią daro dauguma
Dažniausia klaida — arba iškart išmesti visus nukritusius vaisius, arba palikti juos pūti atvirai po medžiais.
Atvira krūva vilioja muses, graužikus ir platina ligas. O išvežti į konteinerį — reiškia išmesti nemokamą trąšą. Ir dar viena bėda: atviri krituoliai pritraukia vapsvas bei širšes, kurios ima suktis prie pat tako.
„Tėvas krituolius vien vežimais veždavo į sąvartyną, — atsiduso kaimynas. — O galėjo iš jų pasidaryti geriausią lysvę.”
Pirmiausia atskirk sveikus nuo supuvusių
Visa smulkmena, nuo kurios priklauso rezultatas, — rūšiavimas. Sveikus, tvirtus vaisius atskirk nuo minkštų, įskilusių ar grybelio apniktų.
Supuvusių, ypač rudai pūvančių ar mumifikuotų vaisių, į lysvę dėti negalima — juose žiemoja ligų sporos, kurios kitąmet vėl pultų sodą. Tokius geriau sudeginti ar išvežti atskirai.
„Sveikas vaisius kvepia gaiviai, o ligotas — rūgščiai; iškart pajusi skirtumą,” — pamokė senelis, versdamas krepšį.
Tik sveiki krituoliai tampa gera medžiaga. Jei abejoji dėl vieno ar kito vaisiaus, geriau jį atidėk — vienas ligotas obuolys gali užkrėsti visą krūvą.
Šiltos lysvės pagrindas iš krituolių
Iškask seklią, griovelio formos duobę ar tranšėją — taip krūva liks vienoje vietoje ir bus mažiau patraukli kenkėjams.
Dėk vaisius sluoksniais, kiekvieną užberdamas žeme, sausais lapais ar žolės nuokirpomis. Tarp sluoksnių pabarstyk ploną medžio pelenų, dolomito miltų ar kalkių sluoksnį — jis mažina rūgštumą ir pagreitina irimą. Nedėk vaisių storu, sandariu sluoksniu — tarp jų turi likti oro, kitaip masė ims dvokti, o ne irti.
Duobę uždenk ir laikyk drėgną, bet ne permirkusią. Irdami vaisiai išskiria šilumą, todėl toks pagrindas šiek tiek įšyla — kaip tik tai ir mėgsta cukinijų bei moliūgų šaknys. Tokioje šiltoje lysvėje daigai tvirtėja greičiau, o šaknys gauna pastovų maisto ir šilumos šaltinį net atvėsus orams. Toks pagrindas ypač tinka ten, kur dirva sunki ir šalta: krituoliai ją praskiedžia ir sušildo iš vidaus.
Kaip vėliau panaudoti kompostą moliūgams
Kai krituoliai visiškai suyra, gaunasi trupinis, tamsus, žeme kvepiantis kompostas. Būtent tokį moliūgai mėgsta labiausiai.
Jį gali dėti tiesiai į sodinimo duobes arba mulčiuoti juo jaunus vijoklius. Jei masė vis dar aitri ir rūgšti — leisk jai dar pabręsti arba įmaišyk sausų lapų, žemės ir žiupsnį pelenų. Nori paskubinti irimą — krūvą kartą apversk mentele: įleisi oro, ir procesas pagreitės. Vienas apvertimas per porą savaičių, ir kompostas subręsta pastebimai greičiau.
Svarbu, kad kompostas nebekvepėtų rūgščiai ir nebeviliotų kenkėjų — tik toks jis tikrai naudingas. Toks kompostas ne tik maitina — jis purena dirvą ir sulaiko drėgmę, tad moliūgams reikia rečiau laistyti.
Senelis tai sakydavo paprastai: „Sodas nieko neišmeta — viskas grįžta į žemę, jei tik moki palaukti.” Tą patį principą jis taikydavo ir bulvių lupenoms bei kitoms daržovių atliekoms. Krituoliai, kuriuos daugelis veža lauk, jo rankose visada virsdavo kito derliaus pradžia. Užtenka nesuskubti su maišu prie konteinerio.
