Močiutė niekada neleisdavo obuoliams gulėti po medžiu.
„Nukrito — vadinasi, paskubėjo, o ne sugedo,” — sakydavo ji, rinkdama juos į kibirą. Ir per kelias valandas visa krūva jau virsdavo kažkuo naudingu.
Ji buvo teisi. Nukritę obuoliai — ne šiukšlės. Reikia tik greitai apsispręsti, ką su jais daryti.
Pirmiausia — surūšiuoti
Viskas prasideda nuo rūšiavimo, ir čia skubėti negalima.
Obuolius su puviniu, kirmėlėmis ar gilesniu gedimu reikia iškart atskirti. „Vieną supuvusį palieki — rytoj rasi dešimt,” — įspėdavo močiutė, ir buvo teisi: sugedę vaisiai pritraukia kenkėjus ir užkrečia sveikus.
Tie, kur tik prisimušę ar su nedidele dėmele, dažniausiai dar visai tinkami — jei apdorosite greitai. Svarbu tik viena taisyklė: mažą pažeidimą galima išpjauti, bet obuolio su vidiniu puviniu ar kartaus kvapo geriau nenaudoti jokiam patiekalui.
Palikti obuoliai po medžiu virsta vabzdžių veisykla ir kenkia dirvai, todėl žemę po medžiais verta reguliariai pravalyti.
Sultys — greičiausias būdas
Kai obuoliai surūšiuoti, paprasčiausia juos paversti sultimis.
Vaisius nuplaukite, išpjaukite sumuštas vietas ir supjaustykite taip, kad tilptų į sulčiaspaudę. Darbas eina sklandžiau, kai spaudžiate partijomis. Jei sulčiaspaudė mažesnė, obuolius pirma galima šiek tiek patroškinti — minkšti vaisiai atiduoda daugiau sulčių ir mažiau kemša mechanizmą.
Iš dalies sulčių galima virti ir sidrą ar gaivų obuolių gėrimą, jei norisi ką nors įdomesnio už paprastą kompotą.
Sultis galima perkošti, kad būtų skaidresnės, tada atvėsinti arba pasterizuoti ilgesniam laikymui. „Obuolys nemėgsta laukti,” — pridurdavo močiutė, skubėdama prie sulčiaspaudės. Šviežios sultys išlaiko ryškiausią skonį — tai bene naudingiausias būdas nepaleisti derliaus veltui.
Obuolienė, uogienė ir džiovinti griežinėliai
Prisirpę obuoliai puikiai tinka obuolienei. Nulupkite, išimkite sėklalizdžius, supjaustykite ir virkite ant silpnos ugnies, kol suminkštės. Tada sutrinkite iki norimos tekstūros.
Uogienei obuolius virkite su cukrumi, kol sutirštės. Šiek tiek citrinos sulčių padeda išlaikyti skonį ir spalvą. Rūgštesnės veislės uogienei tinka net geriau — jos duoda ryškesnį skonį ir mažiau limpa.
Norintiems atsargų žiemai tinka džiovinimas. Vienodi griežinėliai džiūsta tolygiai — vaisių džiovyklėje arba orkaitėje su pravira durele. Kad griežinėliai neparuduotų, prieš džiovinant juos galima pamerkti į vandenį su citrinos sultimis. Kai jie tampa odiniai ir nebelieka drėgmės, obuoliai paruošti. Gerai išdžiovinti jie laikosi sandariuose induose ir užima mažai vietos.
Kepiniai, gyvuliai ir dalijimasis
Tvirti, sveiki obuoliai puikiai tinka pyragams, bandelėms ar blynams — tik prieš tai išpjaukite pažeistas vietas.
Perteklių galima atiduoti gyvuliams, jei laikote jų ūkyje. Tik svarbu — jokių supuvusių ar sukirmijusių vaisių. Sugedę obuoliai gyvuliams kenkia, o kartais net pavojingi.
Sveiku pertekliumi verta pasidalyti su kaimynais ar sodininkų bendruomene. Derlius, kuris kitaip supūtų, taip lieka naudingas visiems.
Kompotui ir žiemos atsargoms
Jei sulčiaspaudės neturite, obuoliai puikiai tinka kompotui. Supjaustykite stambesniais gabalais, sudėkite į stiklainius, užpilkite karštu sirupu ir sterilizuokite — žiemą toks kompotas primins rudens sodą.
Tvirtesnes veisles galima laikyti ir šviežias. Sveikus, nesumuštus obuolius sudėkite viena eile į dėžę, kad jie nesiliestų, ir laikykite vėsioje, tamsioje patalpoje. Vieną pradėjusį gesti vaisių pastebėsite iškart — jį reikia tuoj pat pašalinti, kad neužkrėstų kaimynų.
O tuos, kurie visai netinka virtuvei, galima mesti į komposto krūvą. Taip net prasčiausias derlius grįžta į dirvą ir kitąmet maitina naujus medžius.
Močiutė visa tai darydavo be jokių taisyklių — tiesiog nemokėjo išmesti to, kas dar gyva. Gal todėl jos sandėliukas rudenį visada kvepėjo obuoliais, o ne pūvančiu derliumi po medžiais.
