Močiutė augindavo šeivamedį tiesiai prie virtuvės lango. „Kad būtų po ranka, kai vaikas susiserga”, – sakydavo. Visą vasarą rinko žiedus, džiovino pavėsyje, sudėdavo į medžiaginius maišelius. Per žiemą iš jų virė arbatą — šiltą, gintarinę, su saldžios žiedinės natomis.
Praėjusį pavasarį tėvai parsidavė namus mieste. Naujasis šeimininkas pirmą savaitę atvažiavo su pjūklu. „Krūmas užstoja saulę į gėlių lysvę”, – pasakė. Per vieną popietę šeivamedis, kuris stovėjo penkiasdešimt metų, atsidūrė kompostinėje.
Kalbėjau su vaistažolininke Laima. Ji tyliai atsiduso ir pasakė:
„Ne pirmas. Daugelis Lietuvos sodybų prarado savo vaistinę dėl tos pačios priežasties. Niekas neperdavinėja žinios.”
Klausimas, kurio neuždavė
Kodėl močiutės tiek saugojo šį augalą? Ne dėl gražumo. Šeivamedis žydi tik kelias savaites, kvepia stipriai, beveik aitriai. Dekoratyviai – ne pats geriausias pasirinkimas.
Atsakymas paprastas. Jis veikė. Ir veikia iki šiol — tik mes pamiršome.
Istorija, kuri nepateikiama mokyklose
Sambucus nigra (juodasis šeivamedis) Europoje vaistažolėje žinomas nuo bronzos amžiaus. Senolių tradicijoje – tai medis, prie kurio nestovima per audrą, nes ant jo „gyvena globos dvasios”. Praktiškai – jis stovi ne tik dėl mistikos. Stovi, nes prie kiekvienos sodybos turėjo būti vaistinė.
Močiutės žinojo: peršalimas — žiedai. Karščiavimas — žiedai. Bronchitas — žiedai. Po vienu krūmu – penki ar šeši vaistai.
Atsakymas: ką iš tikrųjų rodo mokslas
Šiuolaikiniai tyrimai šeivamedį atrado iš naujo. COVID pandemijos metu Kinijoje atlikta per 300 klinikinių tyrimų — keli iš jų su šeivamedžio ekstraktais. Rezultatai: tam tikri augaliniai junginiai veiksmingai padeda gydant infekcines kvėpavimo takų ligas.
Aktyvieji junginiai – flavonoidai (rutinas, kvercetinas), antocianinai, polifenoliai. Stipri antioksidacinė ir priešuždegiminė veikla. Diaforetinis poveikis – skatina prakaitavimą, kas padeda kūnui greičiau įveikti karščiavimą.
„Tai – ne placebas, ne folk medicina platesne prasme”, – sakė Laima. – „Tai augalas, kurį moderni medicina patvirtino. Tik niekas to nereklamuoja, nes jis auga prie tvoros nemokamai.”
Praktinis žingsnis: kaip pasidaryti arbatą
Žiedai renkami gegužės pabaigoje ir birželio mėnesį, kai jie pilnai išsiskleidę, baltai gelsvi. Negalima rinkti dar uždarytų pumpurų. Negalima rinkti visų žiedynų nuo vieno krūmo – rudenį šeivamedis brandina uogas.
Surinkti žiedai paskleidžiami ant švarios staltiesės, kad išsibėgiotų vabalėliai. Neplauti. Džiovinti pavėsyje, vėdinamoje vietoje, ne saulėje.
Arbatai: vienas šaukštelis džiovintų žiedų į stiklinę verdančio vandens. Užplikyti 5–10 minučių, nukošti. Galima saldinti medumi.
Saugumo įspėjimas, kurio dauguma pamiršta
Žali šeivamedžio žiedai, lapai, sėklos ir uogos turi cianogeninių junginių. Jie nuodingi.
Saugiai vartoti galima tik tinkamai išdžiovintus žiedus arba virtas uogas (ne žalias). Nėščioms moterims ir mažiems vaikams iki 5 metų – pasitarti su gydytoju. Žmonėms, vartojantiems vaistus nuo cukrinio diabeto ar kraujospūdžio – atsargiai dėl galimų sąveikų.
Močiutės žodžiai, kuriuos prisimenu
Močiutės arbata visada būdavo viena dovana per peršalimą. Šiltas puodelis, žiedų kvapas, šaukštelis medaus. Sakydavo:
„Šeivamedis nepataiso žmogaus. Šeivamedis tik padeda žmogui pataisyti save.”
Šiandien naujasis tėvų namų šeimininkas to krūmo nebeturi. Aš savo kieme šiandien sodinu vieną, dovanotą iš Laimos. Po dešimties metų vaikai turės savą vaistinę šalia tvoros — tokią pačią, kokią turėjo močiutė.
