„Imk mergaitę”, — pasakė teta Zita, kai turguje sukau galvą prie arbūzų krūvos. Pažiūrėjau nesuprasdamas. Kokią dar mergaitę?

Ji paėmė vieną, apvertė ir parodė apačią. Ta buvo platesnė, apvalesnė, pilnesnė. „Šitas bus saldus”, — ramiai pridūrė. Nusipirkau nedvejodamas. Ir neapsirikau.

Kas ta arbūzo „mergaitė”

Vadaktuose ir aplinkiniuose turguose senos šeimininkės arbūzus skirsto savaip. „Mergaitė” — tas, kurio apačia platesnė ir apvalesnė, o „berniukas” — pailgesnis ir siauresnis.

Daug kas tiki, kad apvalesnė forma tyliai išduoda saldumą. Mokslinės garantijos nėra, tai labiau turgaus patirtis nei taisyklė. Bet teta Zita sako renkanti taip visą gyvenimą — ir retai apsirinkanti.

„Nesiremk vien forma”, — įspėjo ji. Vienas požymis nieko nelemia. Tik sudėjus visus kartu, spėjimas virsta beveik tikru pataikymu.

Todėl senosios turgaus pardavėjos niekada neskuba. Jos apverčia po kelis arbūzus, palygina apačias ir tik tada renkasi. Skubantys pirkėjai apsigauna kur kas dažniau.

Geltona dėmė, kuri daug pasako

Antras dalykas, į kurį teta Zita žiūri — dėmė ant šono. Ta vieta, kuria arbūzas gulėjo ant žemės.

Jei dėmė sodri, gelsva ar net oranžinė, vaisius turėjo laiko subręsti saulėje. Jei ji balta arba žalsva, arbūzas greičiausiai nuskintas per anksti.

„Balta dėmė — praeik pro šalį”, — mestelėjo ji, atidėdama vieną į šoną. Kuo dėmė tamsesnė ir platesnė, tuo ilgiau arbūzas nokęs lauke. Šviesi, vos matoma dėmelė dažniausiai reiškia skubotą derlių ir blankų skonį.

Kotelis, žievė ir svoris

Toliau tikrinamas kotelis. Sausas, o ne žalias, dažnai reiškia, kad arbūzas nuskintas laiku, jau prinokęs. Žalias, drėgnas kotelis išduoda per anksti nuraškytą vaisių.

Paskui — žievė. Ji turi būti tvirta. Minkštos vietos rodo pažeidimą arba pernokimą, todėl tokį geriau palikti kitiems.

Ir svoris. Geras arbūzas atrodo sunkesnis, nei atrodytų pagal dydį — nes jame daug sulčių. Du panašaus dydžio vaisiai, o vienas juntamai sunkesnis? Imk sunkesnį, beveik neapsiriksi. Kartais verta pakelti kelis iš eilės — skirtumas tarp sausesnio ir sultingesnio vaisiaus rankoje pajuntamas iškart. Sunkis rankoje beveik visada reiškia daugiau sulčių viduje.

Bakstelėk ir paklausyk

Paskutinis triukas — garsas. Lengvai bakstelėk arbūzą pirštais ar delnu.

Duslus, tuščiaviduris garsas dažnai laikomas prinokimo ženklu. Aukštas, skambantis lyg į medį, dažnai išduoda per žalią vaisių.

Teta Zita dar prideda ranką prie arbūzo šono ir bakstelėjusi pajunta, ar per jį eina lengva vibracija. Prinokusiame vaisiuje ji juntama, per žaliame — beveik ne.

Klaidos, kurių lengva išvengti

Dažniausia klaida — pasitikėti tik vienu požymiu. Vien apvali apačia dar negarantuoja saldumo, o viena geltona dėmė be kitų ženklų — irgi menkas įrodymas.

Karštą dieną neverta pirkti jau perpjauto arbūzo, ilgai gulėjusio saulėje. Perpjautas vaisius greitai praranda šviežumą, o šiltyje dar ir sugenda. Namuose sveiką arbūzą geriausia laikyti vėsioje vietoje, ne prie lango saulėje, o perpjautą būtinai uždengti ir įdėti į šaldytuvą. Ir dar viena smulkmena — arbūzą geriau rinktis dienos šviesoje, nes prie dirbtinės apšvietos sunkiau įžvelgti tikrą dėmės atspalvį.

Šitas metodas ne mokslas, o sena turgaus tradicija. Bet logika paprasta: kuo daugiau požymių sutampa viename arbūze, tuo didesnė tikimybė parsinešti saldų.

Grįžęs namo perpjoviau tą tetos Zitos „mergaitę”. Raudona, sultinga, saldi iki paskutinio kąsnio. Nuo tada turguje pirmiausia ieškau apvalios apačios — ir tik paskui tikrinu visa kita.