„Mes negalvojome, kad tai bus visur”, — pasakė vienas iš tyrėjų, kai laboratorijoje ant stalo gulėjo rezultatai. Plastiko dalelės — žmogaus išmatose, plaučių audiniuose, kraujyje. Ne iš gamyklų. Ne iš cheminių atliekų. Iš kasdienių daiktų. Iš namų, kuriuose gyvename kiekvieną dieną.
Skaičiai, kurie verčia sustoti
Tyrimai rodo, kad žmogus per savaitę netyčia suvartoja maždaug penkis gramus plastiko — tai maždaug viena kreditinė kortelė. Šios dalelės aptinkamos maiste, vandenyje ir ore, kurį kvėpuojame patalpose. Ne kažkur toli. Čia pat — virtuvėje, miegamajame, biure.
Laboratoriniai darbai parodė, kad mikroplastikai išsiskiria iš arbatos maišelių, plastikinių pjaustymo lentelių ir net kūdikių buteliukų. Obuoliai, žuvis, druska, ryžiai — sąrašas ilgas. Geriamasis vanduo — tiek iš čiaupo, tiek iš butelio — irgi nėra išimtis.
„Problema ta, kad to nematai”, — paaiškino tyrėjas. — „Dalelės per mažos plika akimi, bet per didelės, kad organizmas jas ignoruotų.”
Patalpų dulkės — dar vienas šaltinis, apie kurį retai pagalvojama. Tekstilės pluoštai, sintetiniai kilimai, pakuočių likučiai — viskas prisideda prie bendro poveikio.
Ką plastiko dalelės daro žarnyne
Virškinamajame trakte mikroplastikai ne tik praeina kiaurai. Eksperimentuose su dirbtinio žarnyno modeliais plastiko dalelės pakeitė mikrobiotos sudėtį ir padidino metabolitų, siejamų su disbioze, kiekį.
Tokie pokyčiai tiriami atsižvelgiant į nutukimo, uždegiminės žarnyno ligos ir storosios žarnos vėžio riziką. Priežastinis ryšys kol kas neįrodytas, tačiau dėsningumas kartojasi skirtinguose tyrimuose.
Žarnyno imuninės ląstelės bando pašalinti daleles, tačiau kai jų per daug — palaikomas žemo laipsnio uždegimas. Tylus. Nuolatinis. Nepastebimas tol, kol simptomai tampa akivaizdūs. Ir kadangi poveikis yra kasdieninis — kiekvienas valgis, kiekvienas kvėptelėjimas — organizmas niekada negauna atokvėpio.
Kodėl plaučiai kenčia tyliai
Įkvėpti pluoštai aptinkami giliuosiuose plaučių mėginiuose — tai reiškia, kad dalelės pasiekia apatinius kvėpavimo takus. Gydytojai, tiriantys pacientus, aptiko tokius pluoštus didelėje mėginių dalyje, ypač miestų gyventojų.
Turimi duomenys sieja didesnį dalelių kiekį su susilpnėjusia plaučių funkcija ir kvėpavimo takų susiaurėjimu. Mechanizmas paprastas — organizmas negali efektyviai pašalinti to, kas neturėtų ten būti. Pluoštai lieka audiniuose ir veikia kaip nuolatinis dirgintojas, palaikantis lėtinį uždegimą.
Nanoplastikai — mažesni, bet pavojingesni
Jei mikroplastikai kelia susirūpinimą, tai nanoplastikai — dar didesnį. Jie keliais dydžio eilėmis mažesni, todėl gali kirsti biologinius barjerus ir patekti tiesiai į ląsteles. Plaučiuose, kepenyse, žarnyne.
Eksperimentai rodo, kad šios dalelės gali ardyti ląstelių membranas, sukelti DNR pažeidimus ir uždegiminius procesus. Standartiniai filtravimo metodai jų dažnai nepagauna — tai reiškia, kad tikrasis poveikis gali būti didesnis nei matome dabar.
Mokslas dar neturi galutinio atsakymo apie ilgalaikius padarinius. Tačiau tai, ką jau žinome, yra pakankama priežastis keisti kasdienę rutiną — rinktis stiklinius ar metalinius indus, vengti kaitinti maistą plastikiniuose indeliuose, pjaustyti ant medinės ar stiklinės lentelės ir dažniau vėdinti patalpas. Maži žingsniai. Tačiau jie mažina tai, kas kaupiasi organizme tyliai ir be jokio įspėjimo.
„Mes negalime pašalinti viso plastiko iš aplinkos”, — pasakė tyrėjas. — „Bet galime sumažinti tai, kiek jo patenka į mus.”
