Šaldytuvo durelėse radau pusę citrinos. Tiksliau — tai, kas iš jos buvo likę. Kieta. Sausa. Parudavusiu pjūviu, susiraukšlėjusi kaip sena oda. Į arbatą — nebent kaip priekaištas. O juk pjoviau ją vos prieš kelias dienas.
Tąkart supratau, kad citrinų perku daugiau, nei suvartoju. Ir kad problema — ne citrinose, o tame, kas su jomis vyksta po pirmo pjūvio. Pasirodo, citrina turi vos tris priešus — orą, šviesą ir laiką. Ir su visais trimis galima susitarti.
Lėkštutė ir plėvelė — paprasčiausias būdas
Prapjauta citrina džiūsta nuo oro, todėl visa apsauga — atimti iš jos orą. Pjūvis priglaudžiamas prie mažos lėkštutės ar dubenėlio dugno, o viskas kartu sandariai apvyniojama maistine plėvele ir keliauja į šaldytuvą. Pjūvio pusė — žemyn: sultys nebegaruoja, paviršius nesioksiduoja, ir po kelių dienų citrina atrodo taip, lyg būtų perpjauta ką tik.
– Čia visas triukas? – nepatikėjo vyras, kai parodžiau.
– Visas, – atsakiau. – Tik pjūviu žemyn, ne aukštyn.
Šis būdas geriausiai veikia iki kokių keturių penkių dienų. Jei lėkštutės gaila, tiks ir sandari dėžutė: citrina dedama pjūviu į dugną, dangtis uždaromas — principas tas pats, oro kuo mažiau.
Griežinėliai į šaldiklį — atsarga mėnesiams
Kai matyti, kad citrinos per savaitę nesuvartosime, ji keliauja į šaldiklį — bet ne visa. Citrina supjaustoma vienodais, maždaug puscentimetriniais griežinėliais: vienodas storis svarbus, kad visi šaltų ir atšiltų tolygiai. Griežinėliai dedami vienas ant kito, tarp jų — po plėvelės ar kepimo popieriaus lapelį, kad nesuliptų, ir visa rikiuotė sukraunama į sandarų šaldiklio maišelį, iš kurio išspaudžiamas oras.
Reikia vieno — išsitrauki vieną. Šaldytas griežinėlis į vandenį, arbatą ar limonadą dedamas tiesiai iš šaldiklio ir atstoja du dalykus iš karto: citriną ir ledo kubelį. Rūgštelė ir aromatas atšylant išsiskiria palaipsniui, tad gėrimas necitrinėja per stipriai nuo pat pirmo gurkšnio.
– Mama, o kodėl anksčiau taip nedarėme? – paklausė sūnus, žvejodamas geltoną ratelį iš stiklinės.
Gero atsakymo neturėjau.
Galiukai — į cukraus stiklainį
Citrinos galiukai, kurie paprastai keliauja tiesiai į šiukšlinę, moka dar vieną triuką. Sudėti į švarų stiklainį ir visiškai užpilti cukrumi, jie nesugenda: cukrus ištraukia drėgmę ir neleidžia daugintis mikroorganizmams. Svarbu, kad cukrus išliktų sausas ir dengtų visus atvirus paviršius, o stiklainis — sandariai uždarytas, vėsioje tamsioje spintelėje arba šaldytuve. Po savaitės turite du produktus viename: aromatingus citrusinius gabalėlius arbatai bei kepiniams ir citrininį cukrų, kuris desertams tinka geriau už bet kokį aromatizatorių. Tik stiklainį verta pažymėti — kvapas toks, kad šeima jį suras ir be etiketės.
Kuris būdas kada
Logika paprasta, ir ją verta įsiminti visą. Jei citrinos prireiks per artimiausias kelias dienas — lėkštutė, plėvelė, šaldytuvas. Jei aišku, kad per savaitę nesuvartosite, — griežinėliais į šaldiklį, kol dar sultinga ir kvapni. Galiukai ir likučiai — į cukraus stiklainį, kad neliktų ko išmesti. Druskos ar cukraus žiupsnis ant atviro pjūvio irgi pristabdo džiūvimą, bet keičia skonį, tad tinka nebent citrinai, kuri ir taip keliaus į marinatą. Vienintelis būdas, kurio rinktis neverta, — palikti prapjautą citriną atvirą lentynoje ir tikėtis stebuklo.
Dabar šaldytuve citrinų mumijų nebebūna. Būna lėkštutė su plėvele, maišelis geltonų griežinėlių šaldiklyje ir stiklainis, iš kurio kaskart pakvimpa vasara.
– Pasidalinsi triuku? – paprašė draugė, išgėrusi pas mus limonado su citrininiais „ledukais”.
– Jis net ne mano, – prisipažinau. – Jis visų, kurie pavargo pirkti citrinas šiukšlinei.
