Močiutės virtuvėje niekada nebuvo jokio „lieso“ pieno. Buvo pienas — tirštas, su grietinėlės sluoksniu viršuje, iš kurio ji darydavo sviestą. Tada atėjo patarimai rinktis riebalų netekusius produktus, ir riebus pienas ilgam tapo tuo, ko lyg ir reikėtų vengti.
Dabar mokslas grįžta prie to, ką močiutės žinojo intuityviai. Naujas tyrimas rodo, kad riebūs pieno produktai gali būti kur kas sveikesni, nei ilgai teigė įprasti patarimai. Ilgus dešimtmečius riebus pienas buvo laikomas beveik pavojingu — dabar tas įsitikinimas ima svyruoti.
Ką parodė tyrimas
Kanados mokslininkai iš Toronto universiteto tris mėnesius stebėjo, kaip kūnui atsiliepia riebus pienas. Septyniasdešimt keturi antsvorio turintys suaugusieji kasdien vartojo po tris porcijas riebių pieno produktų.
Po dvylikos savaičių tyrėjai nerado reikšmingo svorio, kūno riebalų, cholesterolio ar atsparumo insulinui padidėjimo. Priešingai — dalyviams pagerėjo kraujospūdis, o su maistu jie gavo daugiau kalcio, baltymų ir vitamino D.
Dalyviai buvo suskirstyti į kelias grupes: vieni laikėsi mažai pieno turinčios ribotų kalorijų dietos, kiti kasdien gaudavo po tris porcijas riebių pieno produktų. Būtent palyginimas tarp šių grupių ir parodė, kad riebus pienas nesukėlė laukto neigiamo poveikio kūnui.
„Metų metus liepdavau pacientams rinktis tik liesą“, — pripažino šeimos gydytoja Renata. „Dabar matau, kad paveikslas sudėtingesnis, nei mus mokė.“
Kodėl svarbi ne tik riebalų eilutė etiketėje
Mokslininkai mano, kad pieno paslaptis slypi jo sandaroje. Piene esantys baltymai, riebalai ir mineralai surišti į vientisą visumą, o kūnas juos įsisavina ne taip, kaip tą patį riebalų kiekį iš kitų šaltinių.
„Sotus riebus jogurtas pasotina ilgiau“, — paaiškino Renata. „Žmogus paskui rečiau griebia užkandžių. Kartais mažiau apdorotas produktas pasirodo protingesnis pasirinkimas.“
Kuo skiriasi produktas nuo produkto
Verta atskirti dalykus, kurie dažnai suplakami į vieną. Sotus natūralus jogurtas, brandintas sūris ar tikras sviestas — tai ne tas pats, kas riebus perdirbtas maistas su cukrumi ir priedais. Pieno riebalai vieni, o saldaus glajaus riebalai — visai kiti.
Todėl tyrimo išvada nereiškia leidimo valgyti viską iš eilės. Ji kalba apie paprastus, mažai apdorotus pieno produktus, kokius rasi kiekvienoje Lietuvos parduotuvėje — nuo kaimiško sūrio iki natūralaus jogurto.
„Klientai klausia, ar galima grįžti prie riebaus sūrio“, — pasakojo Renata. „Atsakau: galima, jei tai tikras sūris, o ne saldus desertas su sūrio pavadinimu.“ Skirtumą, jos žodžiais, pajunta ir svarstyklės, ir savijauta.
Tikra tiesa, kurios nepasako antraštės
Ir vis dėlto čia reikia stabtelėti. Šis tyrimas nedidelis — vos septyniasdešimt keturi žmonės. Jis trumpas ir neįrodo, kad riebus pienas yra sveikesnis už liesą. Jis tik parodo, kad riebūs produktai nesukėlė tų problemų, kurių buvo tikimasi.
Verta žinoti ir tai, kad panašius tyrimus dažnai remia pieno pramonė, todėl išvadas protinga vertinti atsargiai, o ne priimti kaip galutinį verdiktą.
„Nesakau, kad reikia keisti liesą pieną į riebų“, — ramiai pridūrė gydytoja. „Sakau, kad riebaus pieno nebūtina bijoti. Skirtumas didelis.“
Todėl teisingiausia išvada nuobodi, bet naudinga. Riebus pienas nėra nei stebuklas, nei priešas. Svarbiausia ne riebalų procentas etiketėje, o visas mitybos vaizdas — kiek judame, ką valgome kartu su pienu ir ar produktas tikras, ar tik gražiai supakuotas. Jei mėgsti tikrą sviestą ar sotų sūrį, gali ramiai jį valgyti saikingai — ir, kaip taikliai apibendrino Renata, „geriau tikras produktas be baimės nei liesas su nuolatiniu kaltės jausmu“.
