Lelijas žiemai uždengiu močiutės būdu — ir svogūnėliai pavasarį atsibunda net po atšiauriausių žiemų

lelijų svogūnėliai išgyvena užšalimą

Močiutė lelijas dengdavo visada tuo pačiu būdu ir beveik niekada jų neprarasdavo. Storas komposto sluoksnis, tankus audeklas, pušų šakos ant viršaus — ir svogūnėliai ramiai peržiemodavo. Tą pačią seką kartoju iki šiol.

Artėjant šalnoms lelijų lysvei reikia ne bet kokio uždangalo, o tvarkos. Svarbu trys dalykai: laiku pradėti, švariai nupjauti ir tinkamai izoliuoti. Kaip tik čia daugelis ir suklysta.

Kodėl negalima delsti

Lelijų svogūnėliai lieka pažeidžiami, kai dirva atšąla, o pasikartojantis įšalas ardo sukauptą audinį.

Todėl dengti pradedu dar tada, kai žemę galima kasti. Jei pavėluosi, atlydžio ir įšalo ciklai ims kilnoti svogūnėlius, džiovinti žvynus ir silpninti pavasarinį dygimą.

„Palauk, dar šilta”, — kasmet ramina žmona. Bet aš žinau: geriau savaite anksčiau nei diena vėliau. Laiku uždengta lysvė peržiemoja vienodai.

Ką pasiruošiu iš anksto

Prieš darbą susinešu viską į vieną vietą: kibirą gerai suirusio, sauso komposto, kelis metrus tankaus spunbondo (jį dar vadina agrodangalu), pušų šakų ir tvirtą virvę.

Kompostas turi būti purus ir visiškai subrendęs, kad tolygiai susigultų. Spunbondas — pakankamai tankus šilumai išlaikyti, bet toks, kad pro jį eitų oras.

„Pridenk gerai, nepagailėk komposto”, — kartodavo močiutė. Ir nepagailiu. Pušų šakos laiko dangą vietoje ir neleidžia vėjui jos nuplėšti, o virvė pravers stiebams surišti.

Nupjaunu ir pažymiu

Kai oras vėlyvą rudenį tampa sausas ir vėsus, stiebus aštriomis žirklėmis nupjaunu maždaug iki dešimties centimetrų virš žemės.

Likusius stagarus palieku stačiai. Visą žiemą jie tarsi vėliavėlės rodo, kur slypi kiekvienas svogūnėlis.

„O kam tuos kuoliukus palikai?” — pasidomėjo į svečius užsukęs draugas. Kad pavasarį per klaidą jų nepersodinčiau ir neužminčiau. Jei stiebas nulūžta per žemai, šalia įsmeigiu mažą žymeklį.

Kaip uždengiu trimis sluoksniais

Aplink kiekvieną augalą tolygiai paskleidžiu maždaug dvidešimties centimetrų storio suirusio komposto sluoksnį. Jis stabilizuoja dirvos temperatūrą ir lėtai maitina.

Ant viršaus užtiesiu spunbondą, o persidengiančius kraštus prispaudžiu akmenimis ar plytomis, kad vėjas nepakeltų. Pačiame viršuje vienodu sluoksniu suguldau pušų šakas — jos sulaiko sniegą ir malšina gūsius.

Pavasarį dangą nuimu palaipsniui, ne iš karto. Pirmiausia sausą dieną pašalinu pušų šakas. Paskui atlaisvinu spunbondą ir kelioms dienoms jį atlenkiu į šoną, kad svogūnėliai priprastų prie oro be šoko.

Tik tada atsargiai nubraukiu kompostą nuo pažymėtų kelmelių. O jei staiga vėl užšąla — laikinai uždengiu dar kartą. Tada beveik kiekvienas svogūnėlis tyliai sugrįžta į pavasarį, lygiai kaip močiutės lysvėse.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami video

You May Also Like