Imbiero šaknis daržovių stalčiuje gulėjo jau trečią savaitę. Raukšlėta. Sausa. Beveik bejėgė. Jau laikiau ją virš šiukšlių kibirėlio, kai ant vieno galiuko pastebėjau mažytį gelsvai žalią smaigalį.
– Nemesk, – pasakė Vilma, gėlininkė, pas kurią visada perku daigus. – Tas smaigalys yra būsimas augalas. Duok jam žemės, šilumos ir šviesos, o paskui tik nesikišk.
Nemečiau. Dabar ta pati šaknis užima pusę palangės, o svečiai klausia, ar nevirinu arbatos, nes ant stalo nuolat kvepia šviežiu imbieru.
Kokią šaknį verta sodinti
Dauguma žmonių čia ir suklysta. Paima pirmą pasitaikiusį gabalą ir stebisi, kad niekas neauga.
Geras sodinamasis gabalas turi būti tvirtas, sunkus ir putlus. Odelė lygi, blizgi, be raukšlių. Svarbiausia – akutės: nedideli iškilimai ar smaigaliai, iš kurių vėliau ir dygsta ūgliai. Minkštų, supelijusių ar sudžiūvusių vietų geriau vengti. Mažas įpjovimas ne bėda, jei po juo audinys šviesus ir drėgnas.
Lietuvoje imbieras parduodamas visuose didesniuose prekybos centruose ir turguose, tad ieškoti nereikia. Tik vienas niuansas: kai kurie parduotuvinių šaknų gabalai būna apdoroti daigumą stabdančiomis medžiagomis, todėl jie ilgai nedygsta. Sprendimas paprastas: prieš sodinant šaknį reikia palaikyti drungname vandenyje apie 8–12 valandų. Dar geriau rinktis ekologišką imbierą, jis dažniausiai dygsta greičiau.
– Pirk tą, kuris atrodo kaip gyvas, o ne kaip senas muziejaus eksponatas, – juokdavosi Vilma.
Vazonas ir žemė: ko imbierui reikia
Imbieras nėra giliašaknis. Jo šakniastiebis plinta į šonus, todėl jam tinka platus ir negilus vazonas, apie 30 centimetrų skersmens. Dugne būtinos drenažo skylės. Be jų vanduo sustovi, o stovintis vanduo imbierui yra didžiausias priešas.
Žemė turi būti puri. Gerai veikia paprastas daržovių ar universalus substratas, sumaišytas su perlitu arba stambesniu smėliu, maždaug trys dalys žemių ir viena dalis priedo. Perlito galima rasti sodo prekių parduotuvėse, o jei jo nėra, tiks stambus plautas smėlis. Pagrindinė taisyklė viena: vanduo turi greitai praeiti, bet žemė turi likti drėgna.
Kaip pasodinti, kad daigas nepradėtų pūti
Gabalėlį reikia dėti horizontaliai. Akutės turi žiūrėti į viršų. Užberti 2–3 centimetrų sluoksniu puraus mišinio ir švelniai prispausti, kad šaknis tvirtai laikytųsi, bet žemė nesusigulėtų į kietą luitą.
Jei vienoje šaknyje yra kelios akutės, ją galima perpjauti. Kiekvienas gabalas turi turėti bent vieną ar du pumpurus. Pjūvio vietas verta pabarstyti cinamonu arba leisti joms pusdienį apdžiūti, kad neįsimestų puvinys. Tarp gabalų palikite bent 10 centimetrų.
Pirmą kartą palaistykite lengvai. Tik tiek, kad žemė priglustų prie šaknies.
– Didžiausia klaida, kai pasodina ir paskui užpila, – ramiai paaiškino Vilma. – Imbieras daigsta lėtai, o per drėgna žemė jį numarina greičiau nei sausra.
Šiluma, šviesa ir laistymas
Imbieras yra atogrąžų augalas, todėl šilumos jam reikia nuolat. Geriausia temperatūra yra apie 20–25 laipsnius. Vazoną laikykite šviesioje vietoje, bet be karštos tiesioginės saulės: tinka rytinė ar vakarinė palangė, o vasarą ir pavėsyje kiek atokiau nuo lango.
Ūgliai pasirodo ne iš karto. Kartais tenka laukti net šešias savaites. Šį laiką daugelis ir nebeištveria. Tada pasirodo siauri, ryškiai žali lapai, kurie per kelias savaites užauga iki pusės metro.
Laistyti reikia tada, kai viršutinis žemės sluoksnis jau pradeda sausėti. Žemė turi būti tolygiai drėgna, bet niekada permirkusi. Kai augalas jau stipriai auga, vandens reikia daugiau, o žiemą, kai augimas lėtėja, – mažiau. Lapus verta kartais apipurkšti, nes sausas patalpų oras jiems nepatinka.
Dar vienas dalykas, kurį žmonės dažnai pamiršta, – skersvėjis. Imbieras nemėgsta šalto oro srovių, todėl vazono nestatykite šalia dažnai atidaromų durų ar balkono lango. Jei palangė šaltoka, po vazonu padėkite medinę lentelę ar kamštinį padėkliuką, kad žemė neatvėstų nuo šalto paviršiaus. Kartą per mėnesį galima patręšti skystomis universaliomis trąšomis, tik praskiestomis perpus silpniau, nei nurodyta ant buteliuko.
Derlius ir lapai arbatai
Kantrybė čia pagrindinis įrankis. Pirmieji gabalėliai paprastai būna paruošti po maždaug 8–10 mėnesių, kai lapai pradeda gelsti ir džiūti. Tai ženklas, kad augalas baigė savo darbą, o šakniastiebis jau sutvirtėjo.
Jei nekantraujate, galite paragauti ir jaunesnio imbiero. Po keturių ar penkių mėnesių šakniastiebis jau būna tinkamas valgyti: odelė plona, minkšta, skonis švelnesnis, be to aštrumo, kuris būdingas parduotuvėje perkamai šaknei. Tereikia atsargiai atkasti šoną ir nuskinti nedidelį gabalą, o likusį augalą palikti augti toliau.
Tada žemę reikia atsargiai išpurenti, šakniastiebį iškelti ir nuplauti. Iš gero, 40–50 gramų sveriančio gabalo dažniausiai užauga nuo 200 iki 400 gramų šviežio imbiero. Ne tonos, bet užtenka arbatai visai šeimai. Gražiausią, putliausią gabalėlį išsaugokite kitam sodinimui, ir ciklas prasidės iš naujo.
Lapų nemeskite. Juos galima nukirpti, nuplauti ir išdžiovinti. Gaunama švelni, citrinos prieskonio arbata, kuri kvepia lengviau už šaknį. Keli lapai verdančiame vandenyje, ir virtuvė pasidaro jauki.
Dabar vėl atsidarau daržovių stalčių ir žiūriu į kiekvieną imbiero šaknį kitomis akimis. Ar jūsų stalčiuje irgi guli kuri nors su mažyčiu smaigaliu? Prieš išmesdami, pasižiūrėkite atidžiau: gal tai ne atliekos, o būsima palangės džiunglė.
