Katė staiga sustingsta vidury kambario, pakelia galvą ir įsmeigia žvilgsnį į tuščią kampą. Kažkas tame žvilgsnyje nejauku — tarsi ji matytų tai, ko mes nematome.
„Mūsų katė kartą pusvalandį spoksojo į kampą, ir man nugara nuėjo šiurpuliai”, — pasakojo sesuo. Senieji tikėjimai tokias akimirkas aiškino savaip.
Kai katė spokso į tuščią kampą
Rami, bet įdėmi katė — pati mįslingiausia. Kūnas atpalaiduotas, vyzdžiai išsiplėtę, o žvilgsnis įsmeigtas į tuštumą.
Protėviai sakydavo: jei gyvūnas stebi ramiai, vadinasi, kažkas šalia yra, bet nepavojingas. Tokios akimirkos šeimoms tyloje padėdavo pasijusti ne tokioms vienišoms — tarsi katė budėtų ten, kur žmogus nemato.
Skeptikai gūžčioja pečiais: katė tiesiog seka vabzdį, šešėlį ar garsą, kurio mes negirdime. Ir vis dėlto, kai tas pats pasikartoja kelis kartus tame pačiame kampe, jausmo, kad katė kažką pastebėjo pirmoji, atsikratyti nelengva.
Kai šnypščia ar riečia nugarą
Kur kas labiau neramina, kai katė šnypščia į kampą arba išriečia nugarą prieš, atrodytų, tuščią vietą.
Liaudies pasakojimuose katės nešnypščia be reikalo. Tas garsas — tarsi riba, nubrėžta prieš kažką, kas trikdo kambario ramybę. Ypač jei reakcija staigi, iškart po ramaus poilsio akimirkos, senasis tikėjimas laiko ją dar rimtesniu ženklu.
„Kartą katė sušnypštė į duris, o po sekundės jos pačios išsigandau labiau nei ji”, — prisipažino sesuo. Tokį garsą sunku ignoruoti, kad ir kaip aiškintum.
Kai staiga išlekia iš kambario
Kartais katė be jokios matomos priežasties pašoka ir išlekia iš kambario, nors ką tik ramiai ilsėjosi.
Senasis aiškinimas paprastas: ją išgąsdino kažkas, kas per subtilu žmogaus pojūčiams. Toks pasakojimas išliko todėl, kad suteikia pavidalą nerimui, kurio šiaip nepaaiškintum.
Racionalesnis žvilgsnis primena, kad katės girdi ultragarsą ir junta menkiausius virpesius. Tai, kas mums atrodo tuščia, joms gali būti pilna garsų ir judesių — pypsintis prietaisas už sienos, graužikas palėpėje ar oro srovė pro plyšį.
Kai dienomis vengia tam tikros vietos
Yra ir tylesnis ženklas. Kai kurios katės dienų dienas ar net mėnesius vengia tam tikros kėdės, koridoriaus ar viso kambario.
Protėviai tai vadindavo likusiu „energijos purvu” — nepageidaujamu likučiu, kurį gyvūnas pajunta pirmas. Nesvarbu, ar tą likutį laikytum dvasiniu, emociniu, ar aplinkos, pamoka lieka praktiška: namai, kurie įsiklauso, greičiau pastebi, ką reikia išvalyti ar pataisyti. Būtent tokioje tradicijoje glūdi ir žiupsnelis sveiko proto — atkreipti dėmesį verta.
„Mūsų katinas ilgai vengė vienos kėdės — paskui po ja radome pelėsio dėmę”, — pasakojo sesuo. Kartais už vengiamos vietos slypi visai buitinis dalykas — skersvėjis, drėgmė ar nemalonus garsas.
Ką iš tikrųjų mato katė
Senoji tradicija netvirtina, kad kiekvienas žvilgsnis — perspėjimas. Ji tik ragina stebėti ir neskubėti su išvadomis.
Mokslas primena, kad katės pojūčiai kur kas aštresni už mūsų: jos girdi tai, ko negirdime, ir mato judesį ten, kur mes matome tuštumą. Todėl dažnas „paslaptingas” elgesys turi visai žemišką priežastį.
Vis dėlto vertėtų atkreipti dėmesį į vieną dalyką: jei ramus augintinis staiga ima nuolat slėptis, spoksoti ar vengti vietų, tai gali reikšti ir skausmą ar sveikatos bėdą. Staigus elgesio pokytis kartais būna pirmas ženklas, kad katę kažkas skauda arba ji patiria stresą. Tokiu atveju protingiausia — ne folkloras, o vizitas pas veterinarą.
O visa kita ramiai palikime seniems pasakojimams. Jie nieko neįrodo, bet keistoje namų tyloje leidžia pasijusti ne tokiems vienišiems — tarsi katė budėtų ten, kur mūsų akys nepasiekia.
