Ši žuvis kaupia gyvsidabrį ir arseną. Kuo senesnė, tuo pavojingesnė. O ribojimo taisyklė paprastesnė, nei atrodo

atskaldyti žuvį greitai nesugadinant skonio

Prie žuvies prekystalio ranka dažnai pati tiesiasi prie stambaus tuno gabalo — atrodo sveika, sotu, patikima. Bet būtent didžiausios ir seniausios plėšrios žuvys lėkštėje kelia daugiausia klausimų. Jose metai iš metų kaupiasi gyvsidabris, o kai kuriose — ir arsenas. Detalės čia svarbesnės, nei dauguma įtaria.

Kodėl didelės žuvys kaupia gyvsidabrį

Didelės, ilgai gyvenančios jūrų žuvys stovi aukštai mitybos grandinėje. Jos daug metų ėda smulkesnį grobį, kuriame jau yra pėdsakinių metalų, ir tie metalai niekur nedingsta — kaupiasi audiniuose.

Šis procesas vadinamas bioakumuliacija. Kuo žuvis senesnė ir stambesnė, tuo ryškesnės pasekmės. Prie to prisideda ir aplinkos tarša, į jūrą patenkanti per vandenį, nuosėdas ir planktoną.

Todėl vyresni egzemplioriai audiniuose sukaupia pastebimai daugiau gyvsidabrio nei jauni.

Kurias žuvis verta riboti

Dažniausiai išskiriamos didelės, ilgaamžės jūrinės rūšys. Tunas — bene garsiausias pavyzdys, o jame gali būti ir arseno.

Panašų susirūpinimą kelia kardžuvė, ryklys, marlinas, karališkoji skumbrė ir kai kurie stambūs plėšrūs jūrų ešeriai. Laikui bėgant biomagnifikacija juose didina teršalų kiekį, todėl visuomenės sveikatos rekomendacijos pataria dažno jų vartojimo vengti — ypač vyresniems žmonėms.

Sertifikuota kilmė padeda, bet rizikos visiškai nepašalina.

Ką rinktis vietoje jų

Geras sprendimas — mažesnės, trumpiau gyvenančios žuvys. Skumbrė, sardinės ir ančiuviai sukaupia gerokai mažiau sunkiųjų metalų, todėl tinka reguliaresniam vartojimui.

Pagrįstas pasirinkimas ir lašiša, menkė bei laukinis upėtakis — kai jie ateina iš švarių, sertifikuotų tiekimo grandinių. Vis dėlto net ir tarp mažo gyvsidabrio kiekio rūšių lieka svarbi kokybė ir kilmė, nes užterštumas priklauso nuo buveinės.

Todėl vertingiausia strategija paprasta — įvairovė. Kaitaliojant rūšis, į organizmą nepatenka pakartotinės tų pačių teršalų porcijos.

Kaip dažnai valgyti ir kaip laikyti

Bendra rekomendacija — tos pačios rūšies žuvies valgyti ne dažniau kaip kartą per savaitę. Toks kaitaliojimas mažina bendrą gyvsidabrio ir arseno krūvį, kuris kitaip apkrautų nervų ir imuninę sistemas.

Perkant verta rinktis pardavėjus, kurie dokumentuoja kilmę ir laikosi šaltosios grandinės. Šviežia žuvis būna tvirta, atšaldyta ir bekvapė. Jei nevalgysi iš karto — užšaldyk tuoj po pirkimo, sandariai supakuok ir nelaikyk ilgiau nei porą trejetą mėnesių.

Tokie paprasti įpročiai kainuoja nedaug, o ilgainiui reiškia mažiau nereikalingo teršalų krūvio lėkštėje. Žmonės, turintys specifinių sveikatos problemų, dėl porcijų dažnio geriausiai pasitars su gydytoju.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami video

You May Also Like