Atidarai naują medaus stiklainį, o paviršiuje – balkšva puta. Pirma mintis: praskiedė? Sugedo? Apgavo?
Sustok. Būtent ta puta dažnai reiškia priešingai, nei atrodo.
Ar ta puta tikrai bloga
Ne. Balta puta ant medaus paprastai nėra broko ženklas.
Bitininkas Kęstutis, prie savo avilių praleidęs ne vieną dešimtmetį, tik numoja ranka. „Kuo mažiau su medumi kišamasi, tuo dažniau ta puta atsiranda,” – paaiškino jis.
Kokybiškas, minimaliai apdorotas medus tokią putą parodo dažniau nei blizgantis, iki tobulumo filtruotas. Kartais ji net reiškia produktą, artimesnį aviliui, o ne gamyklai.
Pramoninis medus dažnai kaitinamas ir smulkiai filtruojamas – taip pašalinami tie patys oro burbuliukai ir dalelės, kurie ir sudaro putą. Gražus, permatomas stiklainis atrodo patraukliau, bet už tą blizgesį neretai sumokama dalimi natūralių savybių.
Iš kur ji apskritai atsiranda
Puta susidaro dėl visiškai natūralių dalykų stiklainyje.
Mede yra gliukozės, oro burbuliukų ir mažyčių dalelių iš nektaro, vaško bei žiedadulkių. Stiklainiui stovint, jos pamažu kyla į viršų ir kaupiasi paviršiuje. Taip atsiranda lengvas, kreminis sluoksnis.
Greitis priklauso nuo gliukozės ir fruktozės pusiausvyros. „Kur daugiau gliukozės, tas medus greičiau ir putoja, ir kristalizuojasi,” – pridūrė Kęstutis.
Būtent todėl grikinis ar rapsų medus baltuoja greičiau nei skystas liepžiedžių. Tai ne kokybės, o augalo reikalas – kiekvienas nektaras turi savo gliukozės ir fruktozės santykį.
Todėl puta – ne gedimo, o sudėties reikalas. Ir dažniausiai gero.
Kada vis dėlto verta suklusti
Bet būtų nesąžininga sakyti, kad puta reiškia tik gera. Ji tik parodo, kad medus žalias – ne kad jis būtinai tikras.
Namuose galima pasidaryti kelis liaudiškus patikrinimus. Lašą užtepti ant popieriaus – tikras medus vandeningos dėmės nepalieka. Įkaitintą vielutę panardinti – neturėtų likti lipnių apnašų. O ištirpinus medų šiltame vandenyje ir įlašinus jodo, mėlyna spalva išduotų pridėtą krakmolą.
Tik būkime atviri: šie triukai duoda užuominą, ne teismo nuosprendį. Nė vienas jų nepakeičia laboratorijos.
„Netikro medaus neišduoda puta. Jį išduoda skonis ir kaina, kuri per gera, kad būtų tikra,” – ramiai pasakė bitininkas.
Įtarti verta labiau dėl kitų ženklų – jei medus prėskas, įtartinai skystas, palieka nuosėdų ar spalva staiga neįprastai rusva. Tamsus atspalvis ne visada blogai, nes kai kurie augalai duoda sodriai gintarinį medų, bet staigus pokytis – priežastis pasidomėti. Įtarimą turėtų kelti ir tai, jei stiklainis nė po mėnesių nepradeda nei kristalizuotis, nei putoti – natūralus medus beveik visada anksčiau ar vėliau pasikeičia.
Tikroji tiesa apie tą putą
Taigi po visų testų lieka paprasta išvada. Balta puta – ne priešas. Dažniausiai tai net gero, žalio medaus ženklas.
Bet ir ji viena nieko negarantuoja. Patikimiausias „testas” – ne vielutė ir ne jodas, o tai, iš kieno rankų medus atkeliavo. Pažįstamas bitininkas ar vietinis augintojas pasako daugiau nei bet kuris burbuliukas paviršiuje.
Tad kitą kartą, pamatęs putą ant stiklainio, savęs paklausk ne „ar sugedo?”, o „ar žinau, iš kur šitas medus?” Nes būtent ten slypi tikrasis atsakymas.
