Liepos vidury kiemas kvepia taip, kad norisi sustoti. Tas medaus dvelksmas ore — žydinčios liepos. Dauguma žmonių tuos žiedus skina tik arbatai, o paskui pamiršta iki kito peršalimo. O gaila. Iš vienos saujelės sausų žiedų galima pasidaryti septynis visai skirtingus dalykus — nuo kvapo spintoje iki sirupo limonade. Rinkti geriausia sausą dieną, kai žiedai jau prasiskleidę, bet dar šviesūs. Tokie ilgiausiai išlaiko aromatą.
Kvapas namuose be jokios chemijos
Išdžiovintus žiedus suberkite į mažus medžiaginius maišelius ir įkiškite į stalčius, spintą ar prie pagalvės. Skalbiniai ims kvepėti tyliai, žaliai, tarsi miško pakraščiu. Toks maišelis puikiai tinka ir automobilio salonui — kvapas natūralus, be tos pigios „eglutės” natos. Kai aromatas nublanksta, seną saują tiesiog pakeičiate nauja, ir maišelis vėl gyvas.
Storesnės džiovintos šakelės su žiedais tinka ir puokštei. Pastatytos vazoje, jos ir akį džiugina, ir dar ilgai skleidžia švelnų dvelksmą.
Vonia, po kurios oda alsuoja
Vakare, kai norisi nusiplauti visą dieną, užplikykite gerą saują žiedų karštu vandeniu, palaikykite dešimt minučių ir supilkite užpilą į vonią. Vanduo tampa švelnus, tarsi minkštesnis, o kvapas ramina labiau nei pirktinės putos. Kas nori — įberia žiupsnį avižų ar džiovintų levandų, ir gaunasi visai namų SPA.
Toks paprastas ritualas nuima įtampą iš pečių. Oda po jo jaučiasi lygesnė, o galva — tuštesnė gerąja prasme. Tą patį užpilą, tik atvėsintą, galima naudoti ir veidui nuplauti ar plaukams paskutinį kartą perskalauti — švelnina odą ir suteikia lengvą blizgesį.
Viskas, kas atsiduria stiklinėje
Iš žiedų verdamas sirupas išsaugo vasarą šaltiems mėnesiams. Vanduo, truputis cukraus ir keli citrinos lašai — žiedai atiduoda visą gėlišką aromatą. Toks sirupas pagyvina gazuotą vandenį, šaltą arbatą ar uogų gėrimą, o įlašintas į šampaną tampa tikru vasaros akcentu.
Tuos pačius žiedus galima ir įšaldyti. Įdėti į ledo formelę, užpilti vandeniu — ir jie sustingsta tarsi maži lobiai. Gražu limonade, dar gražiau prieš svečius. Kelis šviežius žiedus galima įspausti ir į grietinėlės desertą, žele ar šerbetą — jie suteikia subtilų gėlišką aromatą ir tokią išvaizdą, tarsi patiekalas ką tik atkeliavęs iš sodo.
O norintiems saldumo yra ir naminis „liepžiedžių medus”. Žiedai užverdami su vandeniu, perkošiami ir virinami su cukrumi, kol skystis paauksta ir tirštėja. Tikru medumi jis netampa, bet užteptas ant duonos ar įmaišytas į arbatą šildo panašiai.
Arbata, nuo kurios viskas prasidėjo
O paskui — pati arbata. Kai už lango pilka, o gerklę kutena peršalimas, puodelis liepžiedžių užpilo lieka nepamainomas. Karštame vandenyje žiedai atiduoda švelnų, medumi kvepiantį aromatą, kuris ramina ir šildo iš vidaus. Būtent dėl to močiutės ją laikė pirmąja pagalba nuo peršalimo, dar gerokai prieš vaistines.
Geriama lėtai, ji kviečia tiesiog stabtelėti. Įkvėpti. Sušildyti rankas apie puodelį.
Taigi vienas medis kieme duoda ir kvapą, ir vonią, ir sirupą, ir arbatą. Tereikia vieną sausą liepos rytą nueiti ir prisiskinti saują — o visa kita žiedai padarys patys. Vieną saują — ir visai metų daliai kvapo, skonio bei ramybės.
