Senelio rūsyje stovėjo ąžuolinė statinė, ir agurkai iš jos traškėjo taip, kad girdėdavo visas stalas. Statinės nebeturiu. Bet skonį pavyko išsaugoti — paprastame 5 litrų kibire.
Kaimo šeimininkė Aldona kartą parodė, kur slypi esmė: ne druskoje, o lapuose. Krienų, ąžuolo ir vyšnios. Ąžuolo lapai duoda tą standumą, dėl kurio agurkas neatsileidžia net po mėnesio.
Ko reikės
- ~3 kg šviežių agurkų (mažų–vidutinių, su spuogeliais, ne salotinių)
- 2,5 l šalto vandens
- 150 g stambios druskos (60 g litrui — nemažink)
- krieno lapas ir gabalėlis šaknies
- 6–8 ąžuolo lapai
- sauja vyšnios ir juodųjų serbentų lapų
- krapų skėčiai, 8–10 česnako skiltelių
Laikas: 15 min paruošti + 2–3 paros rauginti
Kaip gaminti
- Agurkus pamirkyk šaltame vandenyje 3–4 valandas, tada nupjauk galiukus.
- Kibiro dugną išklok krieno, ąžuolo ir vyšnios lapais, įberk dalį česnako.
- Sudėk agurkus stačiai ir glaudžiai, tarp sluoksnių dėk daugiau lapų.
- Viršų uždenk krieno ir vyšnios lapais.
- Druską ištirpink šaltame vandenyje ir užpilk, kol agurkai visiškai pasineria. Prispausk lėkšte su svarmeniu.
- Palik kambario temperatūroje 2–3 paras rūgti, tada perkelk į vėsią vietą.
Kad pavyktų iš pirmo karto
Naudok stambią, ne jodintą druską — jodas trikdo rūgimą. Agurkai visą laiką turi būti po sūrymu; kas iškyla, tas suminkštėja. Jei paviršiuje pasirodo pelėsis, nuimk jį, o lėkštę nuplauk verdančiu vandeniu.
Traškumą patikrinsi paprastai: perlaužk agurką pusiau. Jei jis lūžta garsiai ir viduje lieka tvirtas, o ne tuščiaviduris — pataikei. Būtent tokį senelis vadindavo „tikru”.
