Tyrimai atskleidžia keistą dalyką: žmonės kreipiasi į gydytojus dėl širdies permušimų, skrandžio negalavimų ar nuolatinio nuovargio — o tyrimai rodo, kad viskas „normalu“. Bet blogai jaustis nesiliauja.

Man tai buvo pažįstama. Metų metus galvojau, kad tiesiog pavargęs. Kol supratau, kad kūnas visą laiką veikė vienu režimu — pavojaus.

Lėtinis stresas klastingas būtent todėl, kad nesukelia vienos aiškios ligos. Jis tyliai palaiko kūną budrume, ir žala kaupiasi pamažu, beveik nepastebimai.

Kodėl protas gali susargdinti kūną

Stresas — tai kūno pavojaus sistema. Trumpam ji naudinga: paspartina pulsą, įtempia raumenis, sutelkia dėmesį. Problema prasideda tada, kai ta sistema nebeišsijungia.

Kai įtampa tęsiasi savaitėmis, streso hormonai lieka pakelti. Nervų sistema tampa jautresnė, todėl įprasti pojūčiai imami suvokti kaip grėsmingi — ir skausmas atrodo stipresnis, nors jokios naujos traumos nėra.

„Skausmas nėra įsivaizduojamas. Kūnas tiesiog per ilgai dirbo visu pajėgumu“, — paaiškina šeimos gydytoja Rasa.

Ką iš tikrųjų jaučia kūnas

Poveikis pasklinda plačiai. Žarnynas ima veikti nenuspėjamai — pykinimas, apetito svyravimai, nemalonus maišymasis pilve. Širdis atsiliepia permušimais ir spaudimu krūtinėje net be jokios struktūrinės ligos.

Raumenys lieka įsitempę. Ypač kaklas. Ypač pečiai ir žandikaulis. Iš to gimsta lėtinis maudimas ir nuovargis, kurio miegas nebenuima.

Laikui bėgant nukenčia ir imunitetas. Užsitęsęs kortizolio poveikis silpnina infekcijas kovojančias ląsteles, todėl peršalimai užsitęsia, o žaizdos gyja lėčiau. Įtemptu laikotarpiu žmonės neretai sako: „Kabinuosi prie visko, kas tik sukasi aplinkui.“ Tai ne silpnumas, o biologija, patirianti apkrovą.

Nuo ko pradėti palengvėjimą

Svarbiausia — nespręsti pačiam. Nuolatiniai simptomai pagerėja tik tada, kai įvertinamos ir fizinės, ir psichologinės priežastys.

Pirmas žingsnis — gydytojas, kuris atmeta širdies, virškinimo ar hormonines ligas. Antras — psichikos sveikatos specialistas, kuris įvertina nerimą, perdegimą ar užsitęsusią įtampą. Šie du žingsniai neatsiejami.

Toliau padeda maži, bet kasdieniai dalykai:

• reguliarus miego ritmas;
• sotūs, nepraleisti valgiai;
• švelnus judėjimas — pasivaikščiojimas, tempimas;
• mažiau kofeino;
• kelios minutės lėto kvėpavimo per dieną.

Raumenų įtampa dažnai atslūgsta nuo tempimo ar atsipalaidavimo pratimų. O svarbiausia ir dažnai pamirštama — artimų žmonių parama. Priklausymo jausmas nervų sistemą nuramina greičiau nei bet kuris pratimas.

Jei simptomai nesitraukia, jų negalima nustumti į šalį. Tai nėra „tik stresas“ — tai kūnas, kuriam reikia išgirdimo ir koordinuoto gydymo, o ne dar vieno numojimo ranka. Jei tokie negalavimai vargina ilgą laiką, verta apie tai atvirai pasikalbėti su gydytoju — jis padės rasti tinkamą pagalbą.