Vieną pavasarį mano hortenzijos pražydo — bet žiedai buvo perpus mažesni nei anksčiau. Vietoj sodrių, delno dydžio kekių ant šakų kabojo kuklūs, blankūs žiedeliai.
Ilgai kaltinau orą, dirvą, net kaimynų katiną, kuris mėgo miegoti po krūmu. Atrodė, kaltas gali būti bet kas, tik ne aš.
Kol supratau paprastą, nemalonią tiesą: viską sugadinau pati. Rudenį genėjau skubotai, kirpau kur papuola, nežiūrėdama, virš ko darau pjūvį ir kiek stiebų palieku.
„Tu geni kiek papuola?” — vėliau paklausė patyręs kaimynas, pamatęs mano suvargusius krūmus.
„O argi tikrai svarbu, kur pjauni?” — nustebau.
„Būtent todėl žiedai ir smulkėja,” — ramiai pridūrė jis.
Kada genėti, kad žiedai būtų dideli
Laikas lemia beveik viską.
Ruduo — kritinis metas, jei nori didelių žiedų kitą sezoną. Tada augalas dar spėja nukreipti jėgas į kelis stiprius pumpurus, o ne išbarstyti energiją po dešimtis silpnų.
Genint per vėlai ar per skubotai, augalas pavasarį pabunda tarsi sutrikęs — pumpurų daug, bet visi silpni. Iš čia ir tie kuklūs, smulkūs žiedai, kurie taip nuvylė mane pačią. O juk pakako vieno neteisingo rudens, kad visas kitas sezonas būtų sugadintas.
Jaunam krūmui pirmais metais reikėtų palikti apie dešimt stiebų. Antrais, augalui sustiprėjus, tą skaičių jau galima po truputį didinti, atsižvelgiant į krūmo formą.
Kaip teisingai daryti pjūvį
Čia klysta dauguma, ir aš kadaise klydau taip pat.
Kiekvieną stiebą pjauk tiesiai virš trečios pumpurų poros. Įstrižai. Vienu ryžtingu judesiu — be pjovimo pirmyn atgal ir be stiebo sukiojimo.
Žirklės turi būti aštrios. Sutraiškytas, apiplaišęs pluoštas gyja lėtai ir atveria kelią infekcijai, o toks stiebas retai išaugina stiprų žiedą.
Įstrižas pjūvis turi ir praktinę prasmę: nuo jo nubėga drėgmė, todėl žaizda greičiau užgyja ir nepūva.
„O kiek reikia palikti tų stiebų?” — paklausiau kaimyno.
„Jaunam krūmui — apie dešimt, ne daugiau, — atsakė jis. — Kitaip jėgos išsiskaido po visą krūmą.”
Po kiekvieno krūmo įrankį nuvalyk spiritu, kad nepernešei ligų iš vieno augalo į kitą. Ant didesnės žaizdos gali užtepti ir sodo vaško.
Kiek stiebų palikti
Štai kur slypi visa esmė.
Mažiau stiebų — augalas visą jėgą suveda į kelis žiedynus, ir jie išauga tiesiog milžiniški. Daugiau stiebų — krūmas tankus ir vešlus, bet žiedai smulkūs.
Nori delno dydžio kekių? Praretink drąsiai, palik tik pačius stipriausius stiebus. Nori spalvų jūros ir tankaus, plataus krūmo? Palik daugiau ūglių.
Universalaus atsakymo čia nėra — viskas priklauso nuo to, ko sieki. Tik visada atsižvelk į paties augalo jėgas: kiekvienas paliktas stiebas turi pajėgti išmaitinti savo žiedą iki galo. Jei stiebų per daug, o krūmas dar jaunas, jis paprasčiausiai nepatemps.
Ko dar nepamiršti
Genėjimas — ne vienintelis dalykas, lemiantis žiedų dydį.
Po genėjimo hortenzijai reikia gero maitinimo ir pakankamai drėgmės, kitaip net teisingai praretintas krūmas neišaugins didelių kekių. Sausą rudenį krūmą verta gerai įlaistyti prieš žiemą.
Ir nepamiršk: skirtingos hortenzijų rūšys genimos šiek tiek skirtingai, tad prieš pjaudama įsitikink, kokią būtent auginį turi.
Praktinis žingsnis šį rudenį: pasiimk aštrias, dezinfekuotas žirkles, palik jaunam krūmui apie dešimt stipriausių stiebų ir kiekvieną nupjauk įstrižai virš trečios pumpurų poros. Kitąmet birželį pamatysi skirtumą pati — mažiau žiedų, bet tokių didelių, kad vos tilps delne.
