Eglė stovėjo prie lysvės ir skynė žiedus. Ne į vazą. Į lėkštę.

„Palauk, tu rimtai dėsi serenčius į salotas?” — paklausiau nesuprasdama. Ji nusišypsojo ir paaiškino, kad tų žiedlapių skonis primena citriną su prieskoniais. Ir kad taip darydavo jos močiutė — tik niekas apie tai nekalbėdavo.

Pasirodo, nemažai gėlių, kurias auginame vien dėl grožio, yra visiškai valgomos. Kai kurios — dar ir nepaprastai skanios. Europoje valgomų gėlių tradicija siekia viduramžius, bet Lietuvoje apie tai kalbama mažai.

Gėlės, kurios slepia skonį

Labiausiai stebina nasturtės. Jų žiedai turi aštrų skonį, primenantį ridikus ar kresus. Valgomi ir lapai, ir žiedai. Tinka salotoms, sumuštiniams, netgi užkandžiams. O žalios nasturtių sėklos marinatui primena kaparus — tik nemokamai, tiesiai iš lysvės.

Eglė paaiškino, kad nasturtės — viena iš nedaugelio gėlių, kurių žiedlapiai turi ryškų skonį, ne tik aromatą.

„Levandos skonis — tai mėtos su citrina,” — pridūrė ji, rodydama violetines šakeles. Levandų žiedus galima dėti į arbatą, limonadą, pyragą. Net į medų. Skonis subtilus, bet atpažįstamas iš karto. Levandos tinka ir sūriems patiekalams — prancūzai jas naudoja prie ėrienos jau kelis šimtmečius.

Serenčiai — ne tik puošmena

Kiekviename darže auga serenčiai. Oranžiniai. Geltoni. Rusvi. Dauguma sodininkų juos augina, nes jie atbaido kenkėjus nuo pomidorų ir agurkų. Bet mažai kas žino, kad serenčių žiedlapiai valgomi.

Skonis — prieskoninis, su lengvu citrusų atspalviu. Galima dėti į salotas, marinatus, arbatas. Eglė pasakojo, kad Meksikoje serenčiai naudojami kaip prieskoninė žolelė jau kelis šimtmečius.

Virškinimui — tikras palengvėjimas. Lengvai stimuliuoja skrandį ir padeda po sunkesnio valgio.

Nuo žiedų iki ledukų

Viena mažiausiai žinomų valgomų gėlių Lietuvoje — agurklė. Mėlynos, žvaigždutės formos gėlytės turi šviežio agurko skonį. Skamba keistai. Bet pabandžius — sunku sustoti.

Agurklės žiedus galima dėti į salotas, vasarinius gėrimus, limonadus. Eglė užšaldo juos ledo kubeliuose — gėrimai iškart atrodo lyg iš restorano.

„Ši gėlė pati pasėja save kiekvienais metais. Užtenka pasodinti vieną kartą,” — paaiškino ji. Agurklė mėgsta saulę, bet auga ir pusiau pavėsyje. Priežiūros beveik nereikia — todėl ji ideali pradedantiems.

Ramunėlės irgi valgomos — jų skonis primena medų. Tinka arbatoms ir desertams. Rožių žiedlapiai — klasika. Uogienė, sirupai, deserai. Tik svarbu rinktis senesnes veisles, augintas be chemijos. Medetkos suteikia patiekalams ryškią auksinę spalvą ir lengvą aštrumą — tinka ryžiams, sriuboms, net sviestui.

Ko neskinti

Eglė perspėjo — ne visos gražios gėlės saugios.

Pakalnutės nuodingos. Rusmenė — irgi. Oleandras, rododendras — net neliesti prie maisto. Jei gėlė pirkta gėlių parduotuvėje — beveik tikrai apdorota pesticidais. Ir dar vienas dalykas: alergikai turėtų pirmą kartą paragauti tik vieną žiedlapį. Reakcija retai, bet pasitaiko.

„Valgyk tik tai, ką pats užauginai ir tikrai žinai, kas tai yra,” — ramiai pasakė Eglė.

Taisyklė paprasta. Žiedus skinti ryte, kai jie pilni aromato. Nuplauti šaltu vandeniu. Naudoti šviežius arba džiovintus — priklausomai nuo recepto. Ir niekada nepilti ant jų verdančio vandens — aromatas dingsta, žiedlapiai suglemba.

Viena nasturtė salotose. Vienas agurklės žiedas limonade. Vienas serentis ant sriubos. Kartais viskas, ko reikia vasarai, jau auga prie durų.