Piktžolių sėklos dirvoje gali laukti dešimtmečius. Jos niekur nedingsta — tiesiog guli ir laukia šviesos. Kai saulės spindulys pasiekia dirvos paviršių — sėkla dygsta. Kai nepasiekia — ne.
Visa kiliminių augalų logika remiasi tuo: uždengti žemę taip tankiai, kad šviesa nebepasiekia dirvos. Be šviesos sėkla negali sudygti — ir piktžolė tiesiog neatsiranda.
Šliaužiantysis čiobrelis — saulei ir skurdžiai dirvai
Žemas, tankus, kvapnus. Auga net akmeningoje, sausoje dirvoje, kur kiti augalai atsisako. Pakelia karštį ir sausrą. Pavasarį nusidažo smulkiais violetiniais žiedeliais, kurie traukia apdulkintojus.
Idealiai tinka takų kraštams, akmeninių mūrelių papėdėms ir saulėtoms lysvėms. Per porą sezonų suformuoja tokį tankų kilimą, kad pro jį šviesa iki dirvos beveik neprasiskverbia.
Šliaužiantysis flioksas — pavasario kilimas
Plečiasi greitai ir pavasarį suformuoja tirštą žiedų dangą — rožinę, baltą ar violetinę. Geriausiai jaučiasi saulėtose vietose su lengva, gerai drenuota dirva.
Per porą metų uždengia nemažą plotą. Tarpuose tarp daugiamečių gėlių veikia kaip gyvas mulčias — ir atrodo kur kas geriau nei žievių sluoksnis.
Barvinkas — kai reikia pavėsio
Čiobrelis ir flioksas myli saulę. Bet kas daryti pavėsingose vietose po medžiais ar prie tvoros šiaurinėje pusėje?
Barvinkas — amžinai žaliuojantis kiliminis augalas, kuris geriausiai jaučiasi būtent pavėsyje ir pusiau pavėsyje. Jo tamsūs, blizgantys lapai sukuria tankią dangą, per kurią šviesa iki dirvos nebepraeina. Pavasarį žydi mėlynais žiedeliais.
Auga lėčiau nei flioksas, bet kai įsikuria — praktiškai nesunaikinamas ir beveik nereikalauja priežiūros.
Avinėlio ausys — sidabrinis skydas nuo saulės
Dideli, pūkuoti, sidabriniai lapai guli prigludę prie žemės ir fiziškai blokuoja šviesą. Geriausiai jaučiasi karštyje ir sausumoje — ten, kur daugelis kitų kiliminių augalų kenčia.
Tankus sluoksnis, per kurį piktžolių daigas sunkiai prasikala. Ir atrodo efektingai — sidabrinė lapija kontrastuoja su žaliomis kaimynėmis.
Šilokas — sultingasis ištvermininkas
Šilokas papildo ten, kur dirva skurdi ir drėgmė kintanti. Jo sultingi stiebai ir lapai ištvers net apleidimą. Plečiasi ramiai, bet užtikrintai — ir uždengia net tas vietas, kur kiti augalai pasiduoda.
Kaip paspartinti kilimo užsidarymą
Atstumai tarp augalų turi būti tokie, kad subrendusi lapija susiliestų. Per daug erdvės — ir piktžolės užims tarpus greičiau nei danga spės susiglausti.
Pirmuosius du sezonus tuščiuose tarpuose galima paskleisti ploną mulčio sluoksnį — jis blokuos šviesą tol, kol augalai patys perims tą darbą. Nuo antrų metų ravėjimas mažėja iki minimumo.
